Meditacija
Jėzaus įžengimu į Jeruzalę pradedame Didžiąją savaitę. Jos pradžią ženklina Verbų procesija ir Jėzaus kančios skaitymas. Jėzaus kančios istorija sukrečia. Viešpats Jėzus, įžengdamas ant asilaičio į Jeruzalę, savo kukliu ir nuolankiu elgesiu paliudijo ne tik žydų sveikintojų, kurie Jėzų sutiko žodžiais: „Osana Dovydo Sūnui“, o paskui rėkė: „Ant kryžiaus Jį“, širdžių susiskaldymą, bet ir mūsų, tikinčiųjų, gyvenime neretai pastebimą dvilypumą. Kartais ir mūsų mintys, žodžiai ir elgesys tam tikru požiūriu yra panašūs į Išganytojo kankintojų veiksmus. Klausydamiesi ilgos šios dienos Evangelijos apie Jėzaus pasmerkimą mirtį ir Jo kančią, stenkimės pajusti, kad visa tai vyko dėl to, kad Tėvas per savo Sūnaus kančią ir mirtį parodė savo begalinę meilę kiekvienam iš mūsų. Jėzus visiškai atsiduoda Tėvui, kuris trokšta mūsų išganymo.
Kaltiname žydus, kaltiname romėnų kareivius, fariziejus, Erodą, Pilotą už Jėzaus nužudymą, tačiau tokia vienašališka nuomonė nėra teisinga. Naujajame Katalikų Bažnyčios katekizmas rašoma: „Pripažindama, kad mūsų nuodėmės žeidžia Kristų, Bažnyčia nedvejodama atsakingiausiais už Kristaus kančias laiko krikščionis, nors jie patys tą atsakomybę per dažnai prikiša žydams. Todėl dėl tos kaltės yra smerktini visi, kurie ir toliau nusideda.“ O Šventosios Dvasios įkvėptas Pranciškus Asyžietis sakė: „Ir ne demonai Jį nukryžiavo, bet tu su jais Jį kryžiavai ir dar kryžiuoji, mėgaudamasis savo ydomis ir nuodėmėmis.“
Vincas Kolyčius
