ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

18 eilinis sekmadienis (A). „JŪS PATYS JIEMS DUOKITE DUONOS“
Paskelbta: 2008-08-02 21:06:13

Šios dienos liturginiai skaitiniai prasideda pranašo Izaijo kvietimu: „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! <…> Ateikite, pirkite vyno ir pieno – veltui. Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, <…> už tai, kas nepasotina?“

Kas yra tas vanduo ir slėpiningas maistas, kurio Dievas per savo pranašą ragina įsigyti ir valgyti, kad numalšintume alkį ir troškulį? Dievas sako, jog mes, žmonės, praleidžiame savo gyvenimą, iššvaistome išteklius, laiką, vaikydamiesi nepasotinančių tikslų, negalinčių teikti ramybės, aiškumo ir džiaugsmo. Mūsų tikslai dažnai yra turtai, malonumai, planai, nukreipti tik į mus pačius.

Dievas mums liepia ieškoti kitko, ieškoti kitoje pusėje. Kur ieškoti? Toje pačioje Izaijo ištraukoje randame ir atsakymą: „Ateikite pas mane, rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą.“ Taigi pirmiausia reikia ieškoti Dievo žodžio. Reikia atsidėti klausymuisi, atverti sielos ausis, tada išgirsime Dievo žodį: „Ieškokite pirmiausia Dievo karalystės.“

Evangelijoje skaitome, kad Jėzus laiveliu nuplaukė „į dykvietę, į vienumą“. Jam reikėjo poilsio, norėjo pabūti vienas. Tačiau Jis pamatė minią, kuri Jo jau laukė. „Jėzui pagailo jų ir Jis išgydė sergančiuosius.“ Jie buvo alkani. Jėzus nepamokslauja, bet pirmiausia nori panaikinti žemišką alkį. Jis maitina žmones žemiškąją gyvybę palaikančiu maistu ir veda juos į dangiškojo maisto šalį. Jis gali ne tik padauginti duoną, bet ir atiduoda save kaip Gyvąją duoną. Kai mokiniai Jam sako, kad žmonės alkani, Jėzus jiems paliepia: „Jūs patys duokite jiems duonos.“ Stebuklas prasideda nuo to, kad bendrai sudedami kažkieno turėti penki kepaliukai duonos ir dvi žuvys. Stebuklas prasideda nuo aukos to žmogaus, kuris buvo atsinešęs sau valgyti maisto.

Atsivertę šį Evangelijos puslapį ypač sugėdinti turėtų pasijusti krikščionys iš turtingų Vakarų kraštų! Didžiulės alkstančiųjų minios – beveik trijų ketvirtadalių žmonijos – akivaizdoje mes esame tų penkių kepalėlių ir dviejų žuvų savininkai, tačiau jais su kitais nesidalijame. Ieškodami Dievo karalystės ir Jo teisybės mes išmoksime atgniaužti ranką, išdalyti minioms savo duoną ir kovoti dėl kitos, ne šio pasaulio teisybės. Mes visi esame tų penkių kepaliukų ir dviejų žuvų savininkai. Ieškoti Dievo žodžio, statyti jį svarbiausion vieton visiškai nereiškia atitolti nuo tikrovės, išduoti vargšų ir alkstančiųjų lūkesčius. Priešingai, tai reiškia duoti jiems tikrą atsakymą.

Vincas Kolyčius