Meditacija
Skaitydami šios dienos skaitinius pastebime du pagrindinius dalykus: Jėzaus skelbta Geroji Naujiena skirta ne tik išrinktajai tautai, bet ir pagonims – visai žmonijai, antra, ji – tikėjimo išbandymas. Evangelijoje skaitome, kad Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį, pagonių kraštą. Prie Jo prisiartino pagonė moteris – kanaanietė, jos dukrą vargino piktoji dvasia. Ji tikriausiai buvo girdėjusi apie Jėzų, nes kreipiasi į Jį aukščiausiais mesijiniais titulais: „Viešpatie, Dovydo Sūnau“. Ji tikrai tikėjo tuo, ką išpažino kreipdamasi į Jėzų.
Pirmasis Jėzaus atsakymas yra tyla. Tai neįprasta, nes Jėzus rūpinosi visais vargstančiais. Jėzus du kartus atsisako išklausyti moters prašymą. Pirmą kartą Jis sako esąs atsiųstas tik pas Izraelio avis, tačiau kanaanietė suklumpa prie Jėzaus kojų ir maldauja toliau: „Viešpatie, padėk man…“ Jėzus toliau mėgina jos pasitikėjimą: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ Rodos, kad moteris po šio atsakymo turėjo įsižeisti ir pasitraukti, bet jos motiniška širdis randa kupiną išminties ir nusižeminimo atsakymą: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Toks atsakymas Jėzų nustebino: „O, moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūna tau, kaip prašai.“ Mus stebina kanaanietės tikėjimas ir ištvermingumas, bet dar nuostabesnis jos nusižeminimas. Ar nereikėtų mums pasimokyti iš tos moters? Ar esame kantrūs, nuolankūs, ar pasitikime?
Pirmame skaitinyje Dievas kalba per pranašą Izaiją: „Manieji namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms.“ Psalmėje sakoma: visos tautos Tave tešlovina! Antrame skaitinyje apaštalas Paulius kalba pagonims apie išganymą ir gailisi savo tautiečių, kurie Jėzaus nepriėmė.
Dievo meilei niekas nėra svetimas. Dievas sukūrė kiekvieną mūsų, kviečia kiekvieną vardu ir žvelgia į mus su gailestingumu ir malone. Priimkime Jo kvietimą, Jo meilę, prašykime Šventosios Dvasios pagalbos, kad mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas keistų mūsų gyvenimą.
Vincas Kolyčius
