ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

Mirusiųjų minėjimo diena. JEI SU JUO NUMIRĖME, SU JUO IR GYVENSIME
Paskelbta: 2008-10-31 18:58:36

Šiandien prisimename mirusiuosius. Tačiau krikščioniui Vėlinės – ne prisiminimų šventė. Juk mes, krikščionys, tikime, kad mirusieji iš tiesų gyvena Dieve, ne tik mūsų prisiminimuose. Tad lankydami kapines stenkimės ne atgaivinti prisiminimus, bet verčiau apmąstyti tą didelę kelionę, kurią mums visiems teks nukeliauti.

Šventasis Raštas krikščioniškąją mirties sampratą atskleidžia dviem įvaizdžiais. Vienas iš jų – gimdymas. Mirties dieną pasibaigia gyvenimas šioje žemėje, gimsta „naujas kūrinys“, naujas žmogus, kuriam skirta gyventi amžinai. Mirtis lyginama ir su Krikštu. „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu“, – sakė Jėzus, artėjant Jo kančios ir mirties valandai. Ir apaštalas Paulius rašo: „mes visi, pakrikštyti Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje“ (Rom 6, 3).

Jėzus mirė ne dėl savęs. Jo mirtis – ne tik gražus pavyzdys. Jis mirė už visus, už kiekvieną iš mūsų. Tai Dievo malonė ir tik Jis tai galėjo padaryti. Apaštalas Paulius drąsiai skelbė: „Jūs esate mirę“ (Kol 3, 3). Jei su Kristumi mirėme, su Kristumi ir prisikelsime. Ir mūsų mirtis, kaip ir Kristaus, yra Pascha – perėjimas. Mirtį labai gražiai apibūdino popiežius Jonas Paulius II: „Mirtis yra lyg tiltas – perėjimas iš gyvenimo, kuris teikia laikiną džiaugsmą, į gyvenimą, kuris teikia amžiną džiaugsmą.“ Dėl Kristaus mirtis jau nebėra grėsmė, neišvengiamas blogis. Juk „jei mes su Juo numirėme, su Juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11).

Prisiminkime Jėzaus žodžius Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Paklauskime savęs: ar aš tuo tikiu?

Viešpatie Jėzau, kuris pažadėjai amžinąjį gyvenimą kiekvienam Tave tikinčiam, vesk mane pasitikėjimo keliu. Neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti.

Vincas Kolyčius