ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

V gavėnios sekmadienis (A). IŠEIK IŠ SAVO KAPO!
Paskelbta: 2008-03-08 22:06:46

Jeigu „draugas visada draugas“ (Pat 17, 17), kodėl Jėzus, sužinojęs, kad Lozorius serga, išvyko pas jį ne tuojau, o tik po dviejų dienų? Jis savo mokiniams tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“

Šiame Evangelijos skaitinyje pasakyta tiek daug, kad galima būtų prirašyti net kelis puslapius. Jėzui praneša, kad Lozorius jau mirė. Jis atsako: „Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte.“ Jėzus palaukia, kol Lozorius miršta, vadovaujasi ne vien jausmais, bet vykdo Tėvo valią. Jis atėjo ne apsaugoti nuo kančios ir gedulo, bet savo prisikėlimu perkeisti kančias ir mirtį. Juk pats Jėzus neišvengė mirties. Jis mirtį vadina miegu ir kviečia mus kitaip suvokti šią neišvengiamą tikrovę. Fizinė mirtis Jėzui yra tik laikinas miegas.

Atėjęs Jėzus randa verkiančią minią ir nusivylusias Lozoriaus seseris – Mortą ir Mariją. Viena jų priekaištauja Jėzui: „Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Jėzus užveda pokalbį apie prisikėlimą ir gyvenimą. „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“, – sako Jėzus. Ką reiškia tikėti? Priimti Jėzų ir viską, ko Jis mokė, ir visiškai Juo pasitikėti. Tikinčiojo gyvenimas – sklidinas prisikėlimo, apstus džiaugsmo ir gyvybės. Toliau skaitome, kad „Jėzus pravirko“. Kodėl? Juk pirma sakė: „Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau.“ Jis pravirko matydamas žmonių netikėjimą, matydamas, kad jie, taip pat ir Lozoriaus seserys, dar nesupranta Jo žodžių, kad Jis „yra prisikėlimas ir gyvenimas“. Ir mes dažnai nepripažįstame tikrovės, neįžvelgiame Šventosios Dvasios ženklų pasaulyje ir Bažnyčioje. Ir mes kartais atsisakome tikėti Dievo galia, veikiančia mumyse ir kituose.

Lozoriaus istorija yra ir kiekvieno mūsų istorija. Ar ne kiekvienas esame Lozorius? Jėzus nori mus prikelti, kad būtume kupini gyvybes. Jis mus ragina išeiti iš savo kapo, kaip pirmajame skaitinyje skaitome: „iškelsiu jus iš jūsų kapų, įkvėpsiu į jus savo Dvasią, kad jūs atgytumėte“. Šis skaitinys kalba ne tik apie praeities įvykį. Ir dabar Jėzus šaukia kiekvieną mūsų vardu: „Išeik, prisikelk!“ ir tikinčiųjų bendruomenei įsako: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti!“ Šis prisikėlimas vyksta kasdien – kas rytą, kas vakarą. Mes einame prisikėlimo keliu, pašaukti daryti Dievo darbus ir nešti meilę („atraišioti“) į savo šeimas, bendruomenę, pasaulį.

Vincas Kolyčius