ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

7 eilinis sekmadienis (B). JĖZUS DARO TAI, KAS SVARBIAUSIA
Paskelbta: 2009-02-21 20:43:11

Įsivaizduok, kad esi paralyžiuotasis, nuleistas pro stogą ir su neštuvais padėtas prie Jėzaus kojų. Staiga Jėzus uždeda ant Tavęs ranką ir sako: „Tau atleidžiamos nuodėmės.“ Tokia šios dienos Evangelija. Tokius Jėzaus žodžius išgirdo žemyn nuleistas ligonis. Galime nujausti, kad jis tikėjosi kitko. Jis pirmiausia norėjo būti išgydytas. Ir jį atnešę draugai taip pat tikėjosi, kad Jėzus ligonį pagydys. Jėzus, tiesa, pagydė ligonį, bet pirmiausia atleido nuodėmes. Padarė tai, kas svarbiausia.

Evangelijos pasakojimas mus skatina atsigręžti į nuodėmę. Šiais laikais apie nuodėmę mažai kalbama. Tačiau Šventajame Rašte nuodėmės tema nuskamba labai dažnai. Nuodėmė sena, kaip sena žmonija, bet jos iš gyvenimo nepašalina nei mokslas, nei menas, nei technika. Jėzus įsikūnijo, kentėjo, numirė ant kryžiaus ne tam, kad gydytų mūsų kūno ligas, bet kad pašalintų didžiausią kliūtį, kuri kaip neperžengiama siena skiria mus nuo Dievo.

Jėzus, išgirdęs fariziejų murmėjimą ir perpratęs jų mintis, tarė: „Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo.“ Šis atsikėlęs pasiėmė neštuvus ir išėjo. Tai buvo laimingiausia jo gyvenimo diena. Jėzui visuomet rūpėjo ir dabar rūpi išgydyti iš nuodėmės žaizdų visą žmogų – jo dvasią, sielą ir kūną. Net ir už kitus melsdamiesi neškime juos savo vaizduotėje prie Jėzaus kojų. Jis gali ir nori išgydyti ir mūsų kūną, ir dvasią. Vykime šalin abejones ir baimes, kad nieko neįvyks. Pasitikėkime Dievu ir būsime nustebinti Jo meilės galia.

Vincas Kolyčius