ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

26 eilinis sekmadienis (A). IŠ TIESŲ LAIKYTIS VIEŠPATIES ŽODŽIO
Paskelbta: 2008-09-28 21:21:31

Šį sekmadienį girdime palyginimą apie du sūnus. Pirmasis sūnus tėvo siunčiamas į vynuogyną padirbėti atsisako. Bet vėliau apsigalvoja ir nueina dirbti. Antrasis sūnus iš karto sutinka: „Einu, viešpatie.“ Bet tai buvo tiktai tuščias pažadas, tiktai žodžiai. Į vynuogyną jis nenuėjo. Atrodo, kad čia nebereikia jokio komentaro, nes toliau Evangelijoje pats Jėzus aiškina šį palyginimą. Jėzus primena Jono Krikštytojo pamokslus, kurių klausėsi ir fariziejai, ir Rašto aiškintojai, bet neatsivertė, „o muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo“.

Jėzus ne kartą yra pabrėžęs, kad tikroji meilė ir tikrasis klusnumas pasireiškia ne žodžiais: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio“ (Jn 14, 23). Dievas nori ne tik lūpomis tariamo „taip“, bet ir žodžių vykdymo. Pažadai nieko nereiškia, jeigu jie yra nevykdomi. Neužtenka gerų intencijų. Šeimos tėvo kvietimas padirbėti Viešpaties vynuogyne yra taikomas mums visiems – tai kvietimas atsiversti. Visas žmogaus tobulėjimas yra nuolatinis atsivertimas, nuolatinis artėjimas prie Jėzaus. Jeigu mes į Tėvo kvietimą atsakome: „Klausau, viešpatie“, bet tai lieka tik žodžiai, nekeičiantys mūsų gyvenimo, tuomet esame veidmainiai, kurie viena sako, o kita daro. Tėvo valią reikia vykdyti ne žodžiais, bet darbais.

Šiandien pažvelkime į save. Gal kartojome: „Taip, einu“, bet ar iš tikrųjų ėjome? O gal praėjęs gyvenimas buvo nuolatinis „Nenoriu“? Šio sekmadienio palyginimu Viešpats mus drąsina: pirmasis sūnus ištarė „Nenoriu“, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Niekada ne per vėlu! Praeitą sekmadienį įsitikinome, kad ir paskutinės valandos darbininkas gali gauti visos dienos uždarbį. Šiandien kiekvienas klauskime savęs, kaip aš atsiliepiu į Viešpaties kvietimą? Apsispręsti nevėlu iki paskutinio atodūsio.

Vincas Kolyčius