Laiškas vaikams įžengus į 10-ąją dešimtį...

2012 m. rugpjūčio 2 d.

Atšvenčiau savo 90-ąjį gimtadienį. Pažvelgęs į savo senstančias rankas matau: jos man duotos tam, kad jas ištiesčiau visiems kenčiantiems ir uždėčiau ant pečių laimindamas visus pas mane atėjusius. Visa tai kyla iš amžinosios Dievo meilės.

Mirtis jau nėra skirianti riba

Amžinasis gyvenimas? Kur jis slypi? Kada jis prasidės? Ilgai mąsčiau apie amžinąjį gyvenimą, žinodamas, kad jau nedaug man liko gimtadienių. Daugiausia kalbėdavau apie amžinybę kaip apie „pomirtinį gyvenimą“, „gyvenimą po mirties“. Bet sendamas ėmiau vis mažiau domėtis „pomirtiniu gyvenimu“. Man atrodė bergždžia rūpintis rytojumi, ateinančiais metais, būsimu dešimtmečiu ar net amžinybe. Galvoti, kas man atsitiks po mirties, atrodė tarsi blaškymasis. Juk jei neabejotinas mano gyvenimo tikslas yra amžinybė, tai ji turi būti pasiekiama tiesiog dabar, čia, kur esu, nes amžinasis gyvenimas yra gyvenimas Dieve ir su Dievu. O Dievas yra ten, kur aš esu, čia ir dabar.

Didysis dvasinio gyvenimo – gyvenimo Dieve – slėpinys, kad neturiu laukti jo kaip ateities, kaip to, kąs įvyks vėliau. Jėzus sako: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu.“ Tad amžinasis gyvenimas yra šis Dievo apsigyvenimas. Tai veiklus Dievo buvimas pačioje mano esaties šerdyje – Dievo Dvasios judėjimas manyje – tai jis man teikia amžinąjį gyvenimą.

Bet kaip suprasti gyvenimą po mirties? Jei aš gyvenu bendrystėje su Dievu, jei priklausau Dievo saviesiems, Jo namiškiams, jau nebėra jokio „prieš“ ir „po“. Mirtis jau nebėra skiriamoji riba. Mirtis prarado savo galią tiems, kurie priklauso Dievui, nes Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Paragavę džiaugsmo ir ramybės, kylančių iš Dievo meilės glėbio, žinome, kad visa yra gera ir bus gera. Jėzus sako: „Nebijokite. Aš nugalėjau mirties galybes… ateikite ir gyvenkite su manimi. Žinokite, kad ten, kur aš esu, yra jūsų Dievas.“

Jei amžinasis gyvenimas yra tikrasis mūsų tikslas, jis nėra tolimas. Tai tikslas, kurį galime pasiekti dabar.

V. K.