Pasninkas

Gavėnios metu Bažnyčia ypač pabrėžia maldos, pasninko ir aukų davimo – išmaldos reikalingumą. Visi šie trys geri darbai yra minimi Kristaus Kalno pamoksle. Jie veda į dvasinį augimą ir šventumą. Tačiau gaila, kad kartais tai klaidingai suprantama, manoma, kad mes užsitarnaujame Dievo malonę pasninku ir gerais darbais. Ne toks apaštalų ir Bažnyčios mokymas. Pasninkas yra vienas iš krikščionio ginklų dvasinėje kovoje su piktąja dvasia. Ryšys tarp pasninko ir atsispyrimo šėtono gundymai atskleidžiamas Evangelijoje; joje rašoma, kad po keturiasdešimties pasninko dienų Jėzus dykumoje buvo šėtono gundomas.

Rašydamas apie pasninką remiuosi popiežiaus namų pamokslininko Raniero Cantalamessa mintimis, pasakytomis atsiliepiant į Jono Pauliaus II paraginimą pasninkauti rengiantis religinių vadovų maldos už taiką susitikimui. Jis vyko prieš aštuonerius metus.

Pasninkas kaip įvykis

Evangelijoje pasakojama: „Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ Jėzus atsakė: „Ar gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus“ (Mk 2, 18–20). Šis Evangelijos klausimas mūsų dienomis galbūt skambėtų taip: „Kodėl tavo mokiniai nepasninkauja, kai pasninkauja Budos ir Mahometo mokiniai?“

Biblijoje minimos dvi pasninko rūšys: pasninkas kaip apeiga ir pasninkas kaip įvykis. Apeiginis pasninkas nustatytas įstatymu arba jo laikomasi pagal tradiciją.. Pasninkas kaip įvykis, arba pranašiškasis pasninkas, yra ypatingas, jis paskelbiamas svarbiomis progomis.

Šventajame Rašte apie apeiginį pasninką tėra labai nedaug informacijos. Biblijoje labai reikšmingas yra pranašiškasis pasninkas, arba pasninkas kaip įvykis. Mozė pasninkavo 40 dienų ir 40 naktų iki jam buvo patikėtos įstatymo lentelės. Elijas pasninkavo prieš susitikimą su Dievu ant Horebo kalno, o Jėzus – prieš pradėdamas savo viešąją tarnystę. Ninevės karalius įsakė tokį pasninką, paveiktas Jonos pamokslų.

Atsivertimo laikas

Šios pasninko rūšies esmė yra bendruomeninė noro atsiversti išraiška. Panašiai kaip Joelio ir Jonos laikais, dabartinis laikotarpis taip pat yra kvietimas atgailauti ir bendruomeniškai grįžti pas Dievą. Tačiau ką gali reikšti šis žodis tokioje kaip mūsų visuomenėje, kuri vos užsiminus apie grįžimą, iš karto įtaria, kad norima paneigti jos laimėjimus, atimti laisvę ir sugrąžinti ją į Viduramžius. Mūsų visuomenė atsisakė religijos kaip praeities reiškinio. Religiją šiandien pakeitė technika. Turtingi Vakarai prarado savo krikščioniškąją sielą. Vakarų žmogus mano galįs apsieiti be jos.

Ką reiškia mums skirtas kvietimas atsigręžti? Nusigręžti nuo ko? Atgailauti dėl ko? Kad tai suvoktume, privalome paklausti savęs, panašiai kaip tirdami sąžinę, ką reiškia Dievas mano gyvenime, paklauskime savęs iš esmės ir atsakykime ne vien žodžiais. Ar Dievas iš tikrųjų užima pirmą vietą mano mintyse, troškimuose, žodžiuose? Pasninko kaip įvykio esmę labai gražiai apibūdina Joelio pranašystės įžangos žodžiai: „Grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu, – perplėškite sau širdį, o ne drabužius. Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes Jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti“ (Jl 2, 12–14).

Atsivertimo vaisiai

Atsivertimo poreikio suvokimas savaime yra ypatinga malonė, tai lemiamas žingsnis. Tačiau vien jo nepakanka. Po jo turi sekti konkretūs veiksmai, parodantys perėjimą nuo ketinimo prie noro. Jonas Krikštytojas fariziejams sakė: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių.“ Šiandien Bažnyčia pabrėžia, kad pasninkas yra vienas iš tų „atsivertimo vaisių“.

Iš tikrųjų pasninkui gresia visokie iškraipymai. Jėzus kritikuoja parodomąjį pasninką arba tokį pasninką, kai norima įgyti nuopelnų pas Dievą: „Aš pasninkauju du kartus per savaitę“ (Lk 18, 12). Yra įvairių pasninko rūšių. Prisimenu vieną atvejį. Kol mūsų Prisikėlimo parapija dar buvo senoje vietoje, aš nuvažiuodavau rytais į 8 val. Mišias. Po Mišių pavalgydavau pusryčius su pranciškonais. Vieną kartą, tai buvo penktadienis, pusryčius kartu valgė ir pranciškonų vizitatorius, rodos, iš Vokietijos. Ant stalo buvo padėta įvairiai paruoštų silkių. Brolis vizitatorius sakė, kad jis labai mėgsta silkes, bet kadangi šiandien pasninkauja, tai silkių nevalgys. Ir nevalgė. Šeimininkė, kiek prisimenu, jam atnešė kiaušinių su lašinukais, ir jis juos suvalgė.

Taigi pasninkas yra ne tik susilaikymas nuo valgių ir gėrimų; yra žodžių, pramogų, pašnekesių pasninkas, ir kiekvienas turėtų ištirti, kokios pasninko rūšies Dievas iš jo reikalauja konkrečiu gyvenimo laikotarpiu. Kai kam reikalingiausia pasninko forma – susilaikymas nuo žodžių. Apaštalas Paulius rašo: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams“ (Ef 4, 29). Kitiems dar svarbiau susilaikyti nuo minčių negu nuo žodžių. Kartais mintimis teisiame, tampame išsyk prokuroru, teismo pirmininku, teisėju ir ieškovu. Šiandien visiems žmonėms būtinas ir vaizdų pasninkas. Gyvename vaizdų pasaulyje: žurnalai, kinas, televizija, internetas. Mus užvaldo tie dalykai, kuriuos pro akis įsileidžiame vidun. Tėvas Cantalamessa rašo, kad, vienam žmogui paklausus: „Argi Dievas akis sukūrė ne tam, kad jomis žvelgtume į visa, kas pasaulyje gražu?“, jis atsakė: „Taip, broli, bet Dievas sukūrė ir akių vokus, kad galėtume užsimerkti. Ir Jis labai gerai suvokė, ką daro.“

Šios gavėnios metu ir mes galime pasirinkti pasninko rūšį, pamąstyti, kaip turėtume pasninkauti. Galime pasirinkti pasninką, t. y. susilaikymą nuo pykčio, rodyti daugiau meilės savo artimui. Galime pasninkauti neleisdami sau teisti ir smerkti kitą žmogų. Galime pasninkauti saugodamiesi nusivylimo, nes Jėzus turi kitokių planų, ir jie kartais neatitinka mūsų norų. Derėtų pasninkauti, atsisakant nuolatinio dejavimo ir verčiau prisimenant valandas, kai išgyvenome Jėzaus teikiamą džiaugsmą. Neužmirškime pasninkauti – atsisakyti širdies kietumo ir galiausiai pasninkaukime susilaikydami, neleisdami savo malonumams per daug pinigų. Ekonominės krizės metu nebus sunku taip pasninkauti. Verčiau atiduokime sutaupytus pinigus labdarai, sušelpkime reikalingus pagalbos, panaudokime savo pinigus Evangelijai skelbti. Jeigu bent gavėnios metu išgyvensime šiuos pasninkus, jie mus paženklins krikščioniškumo žyme.

Parengė Vincas Kolyčius