ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Meditacijos

Pirmadienis, lapkričio 1

Visi Šventieji

Mt 5, 1–12

Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė (Mt 5, 3).

Taip Jėzus pradėjo pamokslą, pasakytą beveik pačioje tarnystės pradžioje. Vienu sakiniu Jis metė iššūkį, kuriuo gyventi stengėsi ištisos tikinčiųjų kartos. Kam patinka būti beturčiui dvasia? Kam patinka būti nuolankiam? Kam patinka liūdėti?

Šiandiena yra tinkama proga apmąstyti šią Evangelijos pastraipą, nes mums ne tik primenamas Palaiminimų iššūkis, bet ir jais gyvenę žmonės. Tai nesuskaičiuojamas visų tautų įvairiausiais laikais gyvenusių šventų vyrų ir moterų būrys. Motina Teresė, Augustinas, Klara, Pranciškus Asyžietis, Jonas XXIII, Tomas Akvinietis, Kotryna Sienietė, Kryžiaus Jonas, Kūdikėlio Jėzaus Teresė, tėvas Pijus, Kazimieras, Jurgis Matulaitis ir daugybė kitų mums rodo, kad įmanu būti gailestingam, tyraširdžiui ir taikdariui. Kaip ir mes, šventieji negimė tobuli, bet tokie tapo. Tad ir mes galime augti šventumu.

Šventųjų tarnystė daug platesnė ir didingesnė nei tik būti pavyzdžiais mums. Pasak Šventojo Rašto, jie mus supa kaip didžiulis liudytojų debesis, mus drąsina, užtaria ir džiaugsmingai sveikina. Šis vaizdinys teiškyla mums meldžiantis. Įsivaizduokime šventąjį Patriką, šnibždantį laiminimo žodžius, šventąją Faustiną, raginančią skubėti prie gailestingumu srūvančios Jėzaus Širdies. Atminkime Senojo Testamento šventuosius: Izaiją, Sarą, Mozę ir kitus. Jie džiaugiasi kiekvienu mūsų žingsneliu šventumo link ir be paliovos mus užtaria maldomis.

Atminkime – niekada nesame vieni! Mus supa pripažintų ir nežinomų šventųjų būrys, padedantis gyventi šventai. Tad džiaukimės Dievo dovanotu gyvenimu. Tikrai galime tapti šventaisiais ir mes.

Dėkoju, Tėve, kad man davei tiek daug brolių ir seserų Viešpatyje. Suteik man malonę įsirikiuoti į didžiulį šventųjų būrį.

Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3


Antradienis, lapkričio 2

Vėlinės

Rom 5, 5–11

Betgi teisiųjų sielos yra Dievo rankoje, ir kančia jų nepalies (Išm 3, 1).

Šiandien Dievas mus prašo prisiminti visus tuos, kurie pažymėti tikėjimo ženklu jau įžengė į amžinąjį gyvenimą. Per Vėlines pagerbiame visus tuos, kuriuos pažinojome ir mylėjome, ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų – vienų krikščioniškas gyvenimas mums tapo pavyzdžiu, o apie kitų tikėjimą težino Dievas. Nors kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias yra vienintelis ir nepakartojamas, bet kai kas visų žmonių gyvenimo kelyje yra ir bendro. Visiems žmonėms gyvenime tenka patirti sielvarto. Skausmas, kančia būdingi kiekvienam žmogui.

Daugelis mūsų vengia sielvarto. Šiandienos pirmajame skaitinyje mums siūloma kitokia perspektyva. Sakoma, kad tik kvailys į mirtį žvelgia kaip į visa ko pabaigą. „Kvailų žmonių akimis atrodė, kad jie mirė, – jų išėjimas buvo laikomas nelaime, jų kelionė iš mūsų gyvenimo – visiška žūtimi, tačiau jie yra ramybėje“ (Išm 3, 2–3). Išmintingasis supranta, kad mirusieji yra Dievo rankose, jų gyvenimas tik prasideda.

Kai žmonių širdys nuo kančių ir skausmo susitraukia, užsisklendžia, jie tampa pikti, apimti kartėlio, kaltinantys ar gailaujantys savęs. Taip žmonės atsiskiria nuo vilties ir nuo gailestingos Dievo rankos.

Vienintelis teisingas būdas – leisti kančiai sustiprinti meilę Dievui ir pasitikėjimą Juo. Nenusiminti, nekaltinti, bet visa širdimi ir visomis jėgomis glaustis prie Dievo, pasitikėti Jo meile, dėkoti už viską, ką iš Jo gavome. Taip ne tik patys būsime paguosti, bet paguosime ir kitus.

Ką darome skausmo apimti? Kaip sutinkame iššūkius? Negi leisimės jų susmukdomi? Verčiau atsiduokime Viešpačiui, kuris mus myli ir visa išveda į gera Jį mylintiems, būtent Jo valia pašauktiesiems (plg. Rom 8, 28). Kad ir kaip mus ribotų ar net gniuždytų sąlygos bei aplinkybės, visada esame laisvi mylėti Viešpatį ir priimti Jo meilę.

Viešpatie Jėzau, Tu esi mano Gerasis Ganytojas. Pasitikiu Tavimi, Tu esi su manimi, net kai einu tamsiausiu slėniu.

Išm 3, 1–9; Ps 23, 1–6; Jn 6, 37–40


Trečiadienis, lapkričio 3

Fil 2, 12–18

Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti! (Fil 2, 12–13)

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Paulius sako du priešingus dalykus. Ar tikimasi, kad mes savo jėgomis pelnysime išganymą? Ar Dievas padarys visą darbą, o mums tereikia sėdėti atsipūtusiems? Atsižvelgdami į tikėjimo tiesų visumą galime sakyti, kad atsakymas slypi per vidurį: tik mūsų sunkaus darbo ir laisvos Dievo malonės derinys mus subrandins į Kristų.

Evangelijos pagrindinė žinia – nuostabi tiesa, kad Jėzus atpirko mus iš nuodėmės ir mirties. Mūsų atpirkimas yra begalinio Dievo gailestingumo veiksmas, niekada ir niekaip nepelnomas mūsų jėgomis. O kadangi esame atpirkti, Dievas kviečia bendradarbiauti su Jo malone, idant dar stipriau įaugtume į Jo mūsų labui laimėtą išganymą.

Šv. Augustinas rašė: „Ir mes dirbame, bet tik bendradarbiaudami su Dievu, kuris darbuojasi, nes Jo gailestingumas eina prieky mūsų. Jis ėjo prieky mūsų, kai buvome gydomi, ir sekė paskui mus, kai buvome išgydyti. Jis eina mūsų priešaky, kad būtume pašaukti, ir seka paskui mus, kad būtume išaukštinti. Jis eina priešaky mūsų, kad gebėtume maldingai gyventi, ir seka paskui mus, kad visada gyventume su Dievu, nes be Jo nieko negalime.“

Įsivaizduokime gyvenimą kaip šokį su Dievu. Šokis prasideda nuo pirmojo žingsnio. Kai Dievas mums ištiesia rankas, mes iš pradžių nevikriai, o paskiau kur kas laisviau palinkstame prie Jo ir sekame Jo žingsnius, derinamės prie jų, Jis mus veda. Kai savo trapiai prigimčiai pasakome „Ne“ ir Jo valiai ištariame „Taip“, Jis mūsų pastangas padaro itin vaisingas. Mūsų baimė supainioti žingsnius pamažu nyksta, dingsta baimė ir virpulys, nes mes vis labiau Juo pasitikime. Tad džiaugsmingai bendradarbiaukime su Dievu kasdien, nes drauge su Juo galime sukurti nuostabų meną, šlovinantį Jį ir Jo meilę.

Jėzau, imk mano ranką ir vesk mane. Pasitikiu Tavimi, trokštu, kad Tu man visada vadovautum.

Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 14, 25–33


Ketvirtadienis, lapkričio 4

Lk 15, 1–10

Atsakydamas į priešininkų murmėjimą, Jėzus palygino save su Ganytoju, paliekančiu devyniasdešimt devynias avis ir einančiu ieškoti vienos nuklydusios. Jis taip pat kalbėjo apie moterį, rūpestingai ieškojusią vienos drachmos, nors turėjo dar devynias. Žmonėms, kaltinusiems Jėzų, kad tiek daug laiko skiria „paklydėliams“, Jis parodė, kaip Dievas trokšta juos susigrąžinti. Jėzus be galo džiaugiasi radęs paklydėlį ir grąžindamas jį į mylinčio Tėvo rankas.

Klausydamiesi pasakojimų apie žmonių atsivertimus dažniausiai kreipiame dėmesį į tai, ką žmogus darė, ką nusprendė, kaip nusigręžė nuo nuodėmės ir atsisuko į Jėzų. Tačiau žvelgdami į šiuos du palyginimus matome, kad ne mažiau svarbus yra paties Jėzaus troškimas surasti ir laimėti mus.

Mąstydami apie šiuos du palyginimus, klauskite savęs: Ar dažnai leidžiuosi Jėzaus surandamas? Net jei patyrėte stulbinantį atsivertimą jaunystėje ar suaugę, Jėzus vis dar ieško jūsų. Jis nori, kad vis labiau atsigręžtume į Jį. Tikėjimas nuolatiniu atsivertimu sudaro Bažnyčios mokymo apie visuotinį pašaukimą į šventumą esmę ir yra įvairiopai atskleidžiamas. Pavyzdžiui, benediktinai duodami amžinuosius įžadus, kartu duoda ir conversatio morum įžadą, reiškiantį nuolatinį atsivertimą, vykstantį visą gyvenimą. Kiekvienas yra kviečiamas nuolat augti tikėjimo pažinimu, ieškoti ir būti surastas.

Štai konkretus pasiūlymas, padėsiantis dar labiau atsiverti šiam atsivertimo vyksmui. Užmerkite akis ir bandykite įsivaizduoti pas jus ateinantį ir jūsų ieškantį Jėzų. Jus radęs Jėzus ištiesia rankas ir Jo veidą nušviečia šypsena. Leiskite Jam jus apkabinti. Visa širdimi stenkitės atsiliepti į šį Jėzaus kvietimą, išsakydami Jam viską, kas yra jūsų mintyse bei širdyje. Tuomet klausykite, ką Jis nori jums pasakyti. Leidęsi Jėzaus atrandami, atrasite save!

Jėzau, dėkoju Tau, kad ieškai manęs ir susigrąžini mane pas save. Myliu Tave, Viešpatie! Tu esi mano Gelbėtojas ir Ganytojas.

Fil 3, 3–8; Ps 105, 2–7


Penktadienis, lapkričio 5

Fil 3, 17 – 4, 1

Karts nuo karto visiems mums tenka susidurti su liga ar net mirtimi. Tačiau, priimdami Jėzaus kryžių, tikimės, kad mūsų mirtingieji kūnai bus perkeisti ir taps garbingi kaip ir Kristaus kūnas. Sekdami Jį,  silpną bei kenčiantį, mes einame keliu į amžinąjį gyvenimą.

Daugelis atsisako šio kelio ir elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai (plg. Fil 3, 18). Šis pasakymas galbūt atrodo labai stiprus. Kas yra tie „Kristaus kryžiaus priešai“? Atviri kovotojai prieš Viešpatį? Krikščionių persekiotojai, siekiantys sugniuždyti Bažnyčią? Taip, tačiau posakis „kryžiaus priešas“ apima kur kas daugiau.

Iš tikrųjų visų mūsų širdyje yra šiek tiek priešiškumo Jėzui ir Jo Evangelijai. Kiekvienas mūsų galime prisiminti atvejus, kai nepaklusome Viešpačiui ir norėjome gyventi pagal savo valią bei norus. Taigi vienaip ar kitaip visi mes priešinamės perkeičiančiam kryžiaus veikimui, leisdami tamsybėms trukdyti Dievo darbą mumyse.

Tačiau Geroji Naujiena skelbia, kad, nors mūsų širdyse dažnai klesti nenoras bei priešinimasis, Dievas yra be galo ištikimas. Jis per daug mus myli, kad paliktų baimės, pykčio ar savanaudiškumo valdžiai, trukdančiai mums priimti savo kryžių. Šie dalykai graužia mūsų širdis ir aptemdo sąmonę. Liūdna, tačiau jie atitraukia mus nuo artimos bendrystės su Jėzumi, kurią Jis nori mums suteikti. Taigi nenuostabu, kad Paulius, rašydamas šias eilutes, verkė!

Dievas skleidžia mums savo meilės spindulius, nušviesdamas mūsų pasipriešinimą. Jis kviečia mus paklusti Jam, kad būtume išlaisvinti. Tad peržvelkite savo gyvenimą, ieškodami pasitikėjimo vien savimi ar pataikavimo sau pėdsakų. Ar yra tokių „patogių“ ar skausmingų sričių, kurių jūs nenorėtumėte atverti Viešpačiui?

Dievas veikia švelniai, laisvindamas bei gydydamas. Tad jau dabar imkime bendradarbiauti su Jo perkeičiančia meile, kad laikų pabaigoje būtume visiškai perkeisti.

Viešpatie Jėzau, atmenu Tavo maloningumą, kurį man rodai. Tavo nepaliaujama meilė nuolat keičia mano gyvenimą. Trokštu būti visiškai perkeistas ir per amžius džiaugtis Tavo akivaizda. Garbinu Tave, gailestingasis Viešpatie ir visos kūrinijos Kūrėjau.

Ps 122, 1–5; Lk 16, 1–8


Šeštadienis, lapkričio 6

Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina (Fil 4, 13).

Jauna mama iš paskutiniųjų stengiasi būti kantri po bemiegės nakties, praleistos prie sergančio kūdikio. Vadybininkas stengiasi įveikti užduotį per nepaprastai trumpą laiką. Vėžiu sergantis žmogus kamuojasi per eilinį chemoterapijos kursą.

Išmėginimų ir išbandymų sąrašą galime tęsti. Visiems tenka pakelti vienokius ar kitokius iššūkius, pranokstančius mūsų fizines, emocines ir psichines galias. Taip pat ir Pauliui buvo gausiai atseikėta išmėginimų. Jis ištvėrė laivo sudužimą, nuplakimą, įkalinimą, o kiek kartų buvo išvytas tautiečių dėl skelbiamos žinios. Paulius žinojo, kad, nors jam metama daugybė iššūkių, kyla galybė sunkumų, Dievas jam teikia pakankamai stiprybės įvykdyti pašaukimą.

Trumpai drūtai, bet nepaprastai paveikiai ši Rašto eilutė primena, kad svarbu gręžtis į Dievą ir pasitikėti Jo galybe ir jėga. Tik Viešpats mums gali duoti stiprybės, kad išliktume, išgyventume, ištvertume ir netgi suklestėtume sunkiu metu. Be to, šią eilutę derėtų prisiminti ne tik papuolus į bėdą, bet ir ėmus abejoti savimi ar savo gebėjimais įvykdyti pašaukimą.

Todėl be galo svarbu saugoti Dievo žodį širdyje ir mintyje. Kai skaitome Šventąjį Raštą, jį pasiėmę meldžiamės, įsimename ištisas pastraipas ir taip suteikiame Šventajai Dvasiai progą įrašyti Dievo žodį mums į širdį. Šventosios Dvasios galia Rašto žodžiai tampa mūsų savastimi: jie vadovauja mūsų elgesiui, nurodo mums tikslą, atskleidžia Dievo meilę, primena Jo artumą. Šventasis Raštas išties turi galią keisti mus iš vidaus!

Pamėginkime kasdien užsirašyti dėmesį patraukusią Rašto eilutę. Laikykime lapelį su užsirašytais Rašto žodžiais po ranka, kad dienai bėgant galėtume vis mesti į juos žvilgsnį. Taip tuos žodžius įsiminsime, svarbiomis akimirkomis jie tarsi iškils į sąmonės paviršių, išsprūs iš lūpų, suteiks paguodą pagundos ar neramybės valandą, suramins supykus. O galbūt tie žodžiai peraugs į gyrių Viešpačiui, į Jo meilės apgiedojimą. Dievas kalba mums Rašto žodžiais. Tad įsiklausykime!

Viešpatie, trokštu išgirsti Tave per Tavo žodį. Įrėžk Rašto žodžius man į širdį, kad jie būtų manyje įsispaudę visą gyvenimą.

Ps 112, 1–6. 8–9; Lk 16, 9–15


Sekmadienis, lapkričio 7

Lk 20, 27–38

Sadukiejai buvo konservatyvi ir aristokratiška žydų lyderių grupė. Jie laikėsi pirmųjų penkių Biblijos knygų, kuriose nebuvo užsimenama apie kūno prisikėlimą. Todėl jų klausimas Jėzui – kieno žmona „po prisikėlimo“ bus moteris, pergyvenusi septynis savo vyrus (plg. Lk 20, 33) – buvo teorinė mįslė. Sadukiejams rūpėjo, kuriai stovyklai priklauso Jėzus. Ar Jis pritaria jiems, ar jų priešininkams, fariziejams, tikintiems mirusiųjų prisikėlimu? Jėzus atsakė visiškai netikėtai, pabrėždamas skirtumą tarp gyvenimo „šiame amžiuje“ ir gyvenimo „aname amžiuje“, kur niekas nei ves, nei tekės (Lk 20, 34–35).

Per Jėzų mes tapome „Dievo vaikais” ir „prisikėlimo vaikais” (Lk 20, 36). Tai nereiškia, kad neturime kreipti dėmesio į „šio amžiaus” rūpesčius. Tai tiesiog nurodo kitą mūsų požiūrį į gyvenimą šiame pasaulyje, kuris atitinka mūsų naują padėtį Kristuje. Ypač kai mes čia ir dabar patiriame prisikėlimo gyvenimo vaisius. Jėzus siūlo draugystę su Dievu – santykį, per kurį mes pažįstame Dievo valią, patiriame Jo meilę ir tampame vis panašesni į Jį savo kasdieninio gyvenimo kelyje.

Jei mus įtrauks „šio amžiaus“ dalykai, mes taip ir nepamatysime, nes pražiūrėsime, gyvenimo, kuriuo mus apdovanoti nori Dievas. Dievas nori, kad savo gyvenimą matytume iš amžinybės perspektyvos. Jis nori, kad mūsų mintys ir veiksmai atitiktų mūsų galutinį tikslą. Kaip mes galėsime tai padaryti, jei neišaugsime iš siauro, žemiško supratimo ir nepasijusime esą Dievo vaikai ir paveldėtojai?

Mes visi šiandien susidursime su sunkumais. Melskime Šventosios Dvasios pagalbos pažvelgti į juos Dangaus akimis. Galbūt suprasime, kad Dievas nori parodyti mums savo meilę per kančią. Galbūt Jis nori panaudoti mus kaip gydymo ir gelbėjimo įrankius.

Šventoji Dvasia, mano širdis ir protas priklauso Tau. Pakelk mano akis, kad pamatyčiau Tave ir Tavo didįjį planą – man ir tiems, kuriuos aš myliu, Bažnyčiai ir visam pasauliui.

2 Mak 7, 1–2. 9–14; Ps 17, 1. 5–6. 8. 15; 2 Tes 2, 16 – 3, 5


Pirmadienis, lapkričio 8

Lk 17, 1–6

Sustiprink mūsų tikėjimą (Lk 17, 5).

Tikriausiai šis šūksnis ne kartą išsiveržė ir iš mūsų širdies, ir iš lūpų. Kartais atrodo, jei turėtume stipresnį tikėjimą, Dievas labiau mus gydytų, keistų, lietų mums savo malonę. Bet sykiu nuvokiame, kad tikėjimo augimas yra susijęs ne su didesniu Dievo dosnumu (Jis visada be galo dosnus), o veikiau kyla iš mūsų bendradarbiavimo su Juo. Pažvelkime į kelias Šventojo Rašto pastraipas, galinčias sustiprinti mūsų tikėjimą.

Pirma, tikėjimas klauso. Šv. Paulius rašė: „Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Kaip galime tikėti negirdėję? Pasinerkime į Dievo žodį, taip leisime Šventajai Dvasiai prabilti į mūsų širdis. Jos šnibždami gyvenimo žodžiai labai paprasti: „Myliu tave, pabūkime ilgiau maldoje, trokštu šventumo…“ Tačiau šie paprasti žodžiai turi didžiulę galią stiprinti mūsų dvasią.

Antra, tikėjimas veikia. Šv. Jokūbas sako: „tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 17). Dievui nereikia tokio tikėjimo, kuris tik priima Evangelijos žinią ir viskas. Jis trokšta tikėjimo, išsiskleidžiančio darbais! Mūsų tikėjimas įgyvendinamas, kai klusniai atsiliepiame į Dievo žodį.

Tikėjimas liečia. Evangelijose aprašoma, ką Jėzus pasakė ligotai moteriai, per minią prasispraudusiai prie Jo: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5, 34). Ši moteris palietė Jėzų. Ji tikėjo, kad užteks paliesti Jo apsiausto kraštelį, ir ji pasveiksianti. Taip ir įvyko. Sekime šios moters pavyzdžiu. Stenkimės maldoje paliesti Jėzų, nepaisykime blaškančios „minios“. Nors sunku, bet verta pamėginti. Jėzus – ramybės ir sveikatos šaltinis.

Tikėjimas – Dievo dovana, tad prašykime jo. Bet atminkime, kad ir žmogus prisideda jį stiprindamas ir ugdydamas. Tad auginkime tikėjimą klausydamiesi Dievo žodžio, veikdami pagal jį ir siekdami palytėti Jėzų.

Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą! Trokštu vis labiau patirti Tavo perkeičiančią meilę.

Tit 1, 1–9; Ps 24, 1–6


Antradienis, lapkričio 9

Laterano bazilikos pašventinimas

Ez 47, 1–2. 8–9. 12

573 metai prieš Kristų. Izraelitai gyvena tremtyje. Tauta sutrypta, šventasis miestas suniokotas, o žmonės išvaryti į vergiją Babilone. Praėjo keturiolika liūdnų metų po Karaliaus Saliamono šventyklos sugriovimo Jeruzalėje. Tremtinių nusivylimas begalinis. O dabar įsivaizduokite jų nuotaiką, Dievui atsiuntus pranašą Ezekielį su viltinga žinia, jog iškils nauja šventykla, geresnė nei senoji. Iš šios šventyklos tekės gydantis ir gaivinantis vanduo. Dievas liepia savo nusivylusiai tautai neprisirišti prie susiklosčiusių aplinkybių, bet žvelgti į Jį ir pasitikėti Jo pažadais.

Mes žinome, kad Dievo šventyklos vizija galiausiai buvo įkūnyta Jėzuje Kristuje. Jėzaus kūnas buvo „šventykla“, sugriauta ir vėl atstatyta Dievo galia (plg. Jn 2, 19). Mes, Kristaus Kūno nariai, Bažnyčia, esame šventyklos dalis. Jėzus yra šaltinis, iš kurio į mus srūva gyvenimas, galia ir malonė. Pakrikštyti Kristaus mirtyje esame panardinti į Dievo gyvenimo srautą. Mes patys turime tapti malonės ir gydymo upėmis. Kaip Bažnyčia esame pašaukti nešti gyvybę pasauliui.

Būtent tai šiandien švenčiame, atkreipdami dėmesį į Šv. Jono baziliką Laterane, Romoje. Aprašyta kaip visų bažnyčių „motina ir galva“ ši popiežiaus katedra buvo pastatyta tuoj pat po 313 metų, kai Romos imperatorius Konstantinas visiems krikščionims suteikė laisvę nepersekiojamiems išpažinti savo tikėjimą. Bazilika gavo Jono Krikštytojo ir apaštalo Jono vardą, taip pat Laterani, Konstantino žmonos, dovanojusios žemę, ant kurios stovi šventykla, šeimos vardą.

Šv. Jono bazilika Laterane nėra tik senovės istorijos vieta. Tai gyvos Bažnyčios simbolis – stiprus, virpantis, srūvantis dieviškojo gyvenimo ir meilės gyvasis vanduo. Gerk! Nerk! Išplauk į giliuosius perkeičiančios Dievo meilės ir malonės vandenis ir pamatysi, kaip Bažnyčia ir pasaulis atsinaujins.

Viešpatie, aš neriu į Tavojo gyvenimo srautą, iki pat dugno! Padėk man priimti viską, ką Tu man duodi, kad galėčiau būti Tavojo gyvenimo ir malonės pasauliui tarpininkas.

Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; 1 Kor 3, 9–11. 16–17; Jn 2, 13–22


Trečiadienis, lapkričio 10

Tit 3, 1–7

Šventajame Rašte slypi daugybė lobių, kuriuos verta atrasti. Juo labiau gilinamės į Šventojo Rašto ištraukas ir jas apmąstome, juo daugiau tikėjimo turtų atrandame. Viena tokių Šventojo Rašto vietų – šios dienos skaitinio 4–7 eilutės: „Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais.“ Šis nuostabus šlovės himnas, atspindintis tikėjimo išpažinimą, rodo, kaip svarbu gyventi pagal Evangelijos tiesas.

Svarbiausia šio himno dalis yra vadinama „tikru [krikščionybės] žodžiu“. Apie tai kalbama ir kituose Pauliaus laiškuose (plg. 1 Tim 1, 15–17; 4, 9–10 ir 2 Tim 2, 11–13). Kiekvienoje iš šių ištraukų krikščionybės žinia yra perteikiama keliais sakiniais apie Dievo meilę, mūsų atpirkimą bei amžinojo gyvenimo viltį. Galbūt šie „tikri žodžiai“ paimti iš pirmojo amžiaus Bažnyčios Krikšto liturgijos, kai krikštijamieji išpažindavo savo tikėjimą, arba šie žodžiai buvo krikščionių netikintiesiems skelbtos Evangelijos santrauka.

Per Krikštą visi atsisakėme Šėtono ir nuodėmės. Taigi dabar Dvasia kviečia mus, prikeltus su Kristumi, džiaugtis Dievo meile bei maloningumu ir skelbti gerąją Jo meilės naujieną aplinkiniams. Nors gal ir sunku patikėti, tačiau šiame himne užrašytų tiesų apmąstymas paskatins mus šaukti nuo stogų apie nuostabias dovanas, kuriomis buvome apdovanoti.

Šiandien maldoje apmąstydami Jėzaus gerumą pabandykite sukurti savo šlovinimo maldą ar himną. Pagalvokite, kaip jūs skelbtumėte Evangeliją. Galbūt jūs nešauksite nuo stogų, bet Šventoji Dvasia pripildys jūs džiaugsmo, kai kalbėsite apie neišmatuojamus lobius, Jėzaus dovanotus visam pasauliui.

Šlovinu Tave, Viešpatie Jėzau, už meilę, kurią mums parodei mirdamas ant kryžiaus. Garbinu Tave ir lenkiuosi Tau už prisikėlimą, kuriuo mus išlaisvinai. Trokštu, kad Tavo karalystė ateitų į šią žemę, todėl su džiaugsmu skelbsiu Tavo gerumą ir maloningumą.

Ps 23, 1–6; Lk 17, 11–19