Straipsniai
Tėvas Nathan O’Halloran, SJ
PRAREGĖJIMAS
XVI amžiuje gyvenęs šventasis Ignacas Lojola pasiūlė įrankį, kaip įžvelgti Dievo artumą kasdienybėje. Jo pasiūlytą maldos metodą per praėjusius penkis šimtus metų sau prisitaikė nesuskaičiuojamai daug krikščionių. Jis jiems padėjo gyventi sąmoningą, apmąstytą gyvenimą, pagelbėjo ištirti savo sąžinę. Šio numerio straipsniuose supažindinama su dviem ignaciškosiomis maldomis: sąžinės tyrimu ir malda Imk ir priimk (Suscipe). Tai dvi atskiros maldos, bet vienas meldimosi būdas, vienas metodas. Būtent Ignaco gyvenimas yra pavyzdys, kokių vaisių gali subrandinti šis maldos būdas ir kokį teigiamą konkretų poveikį jis daro žmogaus gyvenimui.
Tėvas Nathan O’Halloran, SJ
SKIRTI TIESĄ NUO MELO
Straipsnelyje apžvelgiama šv. Ignaco siūloma sąžinės tyrimo malda. Jėzus mums įduoda įrankių, padedančių atsidengti akis ir išsilaisvinti. Toks įrankis ir yra sąžinės tyrimas. Jėzus nori, kad pamatytume, kaip mus apgaudinėja piktasis, ir kad suvoktume, jog Dievas mūsų neapleidžia, Jis yra mūsų gyvenime. Jis mums linki nebūti kaip toms žuvelėms, kurios plaukioja jūroje, bet nežino, kas yra vanduo.
Tėvas Nathan O’Halloran, SJ
NUSTEBINK MANE
Dovanodamas Jėzų Kristų, mylintis Dievas man atiduoda visa, ką turi. Tad ką aš galiu Jam pasiūlyti ir atiduoti? Tegaliu atsiliepti šiais pasiaukojimo žodžiais: „Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, visa, ką turiu ir valdau.“ Būdamas mylimasis trokštu viską sugrąžinti Dieviškajam Mylinčiajam, kuris viską jau atidavė man.
Robert G. Kennedy
DŽIAUGSMINGAS IGNOTO ANTIOCHIEČIO LIUDIJIMAS
Prieš devyniolika amžių vieną vasarą Antiochijos vyskupas Ignotas rašė Romos krikščionims: „Maldauju jūsų nerodyti man neprotingo gerumo. Leiskite mane sušerti laukiniams žvėrims – taip aš pateksiu pas Dievą. Esu Dievo grūdas, kuris sumaltas laukinių žvėrių dantimis, taps gryna duona Kristui.“ Ignotas baiminosi, kad romiečiai įsikiš ir sutrukdys jam mirti kankinio mirtimi. Bet, kaip žinome, Ignotas vis dėlto mirė Koliziejuje. Jis ne vienintelis atidavęs savo gyvastį už tikėjimą, bet jis to tiesiog trokšte troško. Šventojo Antiochijos vyskupo pavyzdys byloja, kad ir gyvenimą, ir mirtį galima visiškai atiduoti Kristui.
