ŽODIS tarp mūsų

Šventosios Dvasios liudijimas

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2006
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 1
Kaip gimė žurnalas „Žodis tarp mūsų“

Joe Difato

Joe Difato – angliškojo „ŽODŽIO tarp mūsų“ (“The WORD among Us”), šiais metais švenčiančio 25-erių metų sukaktį, leidėjas.

25-ųjų metinių proga norėčiau papasakoti istoriją, turinčią dvi šaknis: viena – pasaulinė, susijusi su atsinaujinimo vėjais, padvelkusiais po Vatikano II Susirinkimo, kita – asmeninė, susijusi su mano motina Edie, be kurios, neabejoju, šio žurnalo nebūtų.

Negaliu papasakoti abiejų istorijų iš karto, tad pradėsiu nuo pasaulinių įvykių ir baigsiu asmeniniais.

Istorija, susijusi su pasaulio įvykiais.
Vatikano II Susirinkimas

1959 metais išrinktas naujasis popiežius Jonas XXIII paskelbė šaukiąs Vatikano Antrąjį Susirinkimą. Anot šio popiežiaus, įkvėpimas sušaukti šį Susirinkimą atėjo iš Šventosios Dvasios – tai buvo Jos apreiškimas. Maldoje popiežius Jonas XXIII suvokė, kad Dvasia nori atnešti gaivius atsinaujinimo Bažnyčioje ir pasaulyje vėjus.

Praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų po šio Susirinkimo pabaigos atsinaujinimo vėjai tebepučia labai galingai. Parapijose padaugėjo maldos bei Biblijos studijų grupių, pasauliečiai labiau įsitraukė į tarnystes, suaktyvėjo socialinė veikla bei padaugėjo evangelizacijų. Be to, daugybė katalikų įsitraukė į įvairius atsinaujinimo judėjimus ir organizacijas: Opus Dei, Fokoliarų judėjimą, Atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje, Sutuoktinių ir sužadėtinių susitikimus, Cursillo, Neokatechumeninį kelią.

Atsinaujinimo vėjai pasaulyje jaučiami ir dabar. Per keturiasdešimt metų žlugo komunizmas, aktyviai vyko evangelizacija Trečiojo pasaulio šalyse ir Rytų Europoje, pradėti rengti tokie didžiuliai reginiai kaip Pasaulio jaunimo susitikimai.

Padvelkus atsinaujinimo vėjams milijonai katalikų patyrė gilesnę asmeninę bendrystę su Jėzumi, malda ir Šventasis Raštas padėjo jiems naujai pažvelgti į savo gyvenimą. Šiuo metu kur kas daugiau žmonių kalba apie Jėzų su gilia pagarba, meile bei gėrėdamiesi Jo artumu. Visa tai yra Šventosios Dvasios darbas per kelis paskutiniuosius dešimtmečius.

Asmeninė istorija.
Vienos moters tikėjimas

Mano mama Edie visą gyvenimą buvo katalikė. Tačiau jos tikėjimas įgavo naują prasmę 1968 metais, kai ji patyrė gilų atsivertimą. Viena vertus, turėdama ištikimą vyrą ir penkis nuostabius vaikus, Edie buvo patenkinta savo gyvenimu ir laiminga, tačiau dvasiniame lygmenyje ji atkakliai stengėsi suvokti savo gyvenimo prasmę. Šis troškimas ragino ją ieškoti Jėzaus. Ir Jį Edie atrado per charizminį atsinaujinimą, ji patyrė galingą, gyvenimą keičiantį Viešpaties veikimą.

Po atsivertimo Edie pradėjo melstis, skaityti Šventąjį Raštą, kasdien dalyvauti šventosiose Mišiose, skaityti dvasinę literatūrą, kokią tik galėjo rasti. Netrukus ji pradėjo rengti maldos susitikimus savo parapijoje, padėdavo kitiems žmonėms pažinti Jėzų ir artimiau bendrauti su Juo.

Edie meilė Viešpačiui ir troškimas kalbėti žmonėms apie Jį neapsiribojo tik maldos grupe. Ji daug laiko skyrė mano bei mano brolių ir sesių evangelizavimui. Ji mus ir daugelį kitų jaunų žmonių mokė pažinti Jėzų ir atsiduoti Šventajai Dvasiai. Daugelį metų labai uoliai padėjo mums augti tikėjimu.

Patyrę gyvenimo pasikeitimus daugelis, kaip ir Edie, jautė troškimą atsidėti Evangelijos skelbimui ir Bažnyčios ugdymui. Šis troškimas paskatino mane kartu su kitais broliais ir sesėmis Viešpatyje pradėti leisti žurnalą Žodis tarp mūsų. Daugelis šiandien jame vis dar tebedirbančių žmonių priklausė tai įkūrėjų grupei, kurią palietė mano mamos Edie pasiaukojimas.

Aštuoniasdešimt dvejų metų Edie vis dar yra gyva Dievo galios liudytoja. Tad skaitydami mūsų žurnalo meditacijas žinokite, kad jūsų skaitomuose žodžiuose įdėta ir šios moters, beveik keturiasdešimt metų ištikimai tarnavusios Viešpačiui, širdies.

Iš pradžių sakiau, kad Žodžio tarp mūsų istorija turi dvi šaknis, tačiau iš tiesų šios dvi šaknys glaudžiai susipynusios. Persmelkta charizminio atsinaujinimo judėjimo malonės Edie paniro į šį jau nuo Vatikano II Susirinkimo nepaliaujantį malonės srovėmis trykšti šaltinį.

Mano asmeninė istorija

1971 metais atėjau į Gyvenimo Dvasioje seminarą. Jame už mane meldėsi, kad gaučiau Šventosios Dvasios krikštą. Negirdėjusiems šio termino pasakysiu, kad apie Šventosios Dvasios krikštą kalbama Naujajame Testamente. Tai Šventosios Dvasios troškimas panardinti mus į Jos gyvenimą bei meilę ir apreikšti Jėzų taip, kad Jis įsismelktų į mūsų širdies gelmes (plg. Mt 3, 11; Mk 1, 8; Lk 3, 16; Jn 1, 33).

Ši galinga dvasinė patirtis man atvėrė naują gyvenimo prasmę. Iki susitikimo su Jėzumi mano tikėjimas labiau rėmėsi moraliniu Bažnyčios mokymu nei dvasiniu. Aš visuomet eidavau į šventąsias Mišias bei stengiausi dorai gyventi, kad nepatekčiau į pragarą. Tačiau drauge buvau pasinėręs į savo gyvenimą, man labai rūpėjo tapti profesionaliu golfo žaidėju. Aš nepažinojau Jėzaus ir manyje nedegė troškimas tarnauti Jam ir gyventi taip, kad mano gyvenimas Jam patiktų.

Tačiau viskas pasikeitė, kai buvau pakrikštytas Šventąja Dvasia. Lankydamasis Edie pradėtuose maldos susirinkimuose ir pasirinkęs ją dvasios vadove, pajutau stiprų troškimą tarnauti Viešpačiui visu savo gyvenimu. Dar mokiausi kolegijoje, kai savanaudiškas mano svajones ėmė keisti troškimas ką nors nuveikti dėl Viešpaties.

Įkūrimas

Netrukus po Šventosios Dvasios krikšto ėmiau nuomotis butą kartu su keliais kitais kolegijos studentais ir broliu pranciškonu bei kunigu Theophane’u Rushu. Broliui Theophane’ui Rushui vadovaujant, mūsų maldos gyvenimas tvirtėjo, mokėmės mylėti vieni kitus kaip brolius. 1975 metais vedęs nusprendžiau visu savo gyvenimu tarnauti Viešpačiui. Todėl kelerius metus praleidau studijuodamas Šventąjį Raštą ir ugdydamas savo dvasinį gyvenimą. Įgijau teologijos mokslų daktaro laipsnį.

Per tuos metus jaučiau, kad Viešpats sako man tai, ką sakė savo mokiniams prieš padaugindamas duoną: „Jūs duokite jiems valgyti“ (Mt 14, 16). Tad pradėjau galvoti apie žurnalą, kuris padėtų žmonėms kasdien melstis, skaityti Šventąjį Raštą, dėmėtis tai, ką Dievas jiems rodo ar sako, ir perduoti tai kitiems.

Šis planas buvo dvejopas: viena jo dalis – trumpomis ir įkvepiančiomis meditacijomis suteikti žmonėms įžvalgų į kasdienius šv. Mišių skaitinius, kita plano dalis – paskelbti straipsnių, kiekviename numeryje gvildenančių kokią nors temą. Šiandien, praėjus dvidešimt penkeriems metams, mes vis dar leidžiame žurnalą pagal šią formą.

Trokšdamas pradėti leisti šį žurnalą atskleidžiau savo sumanymą Šventojo Rašto tyrinėtojui tėvui Francisui Martinui. Jis buvo mano daktaro disertacijos vadovas. Kartu su tėvu Theo ir keletu kitų kunigų jis padrąsino mane ir net parašė kelis straipsnius. Kiti mūsiškiai ėmė rašyti meditacijas. Taip pat pradėjome domėtis techninėmis žurnalo leidybos galimybėmis, jo platinimo būdais bei reklama.

Nors mintis pradėti leisti tokį žurnalą kilo man, prie jo leidybos prisidėjo daug žmonių: talentingi, uolūs teologai bei atsidavę pasauliečiai. Mes kartu melsdavomės padėdami vieni kitiems artėti prie Jėzaus ir dalydavomės šia patirtimi su skaitytojais.

Pirmieji metai

Leisdami pirmąjį numerį 1981 metų gruodį visai neturėjome leidybos patirties. Mes jį spausdinome garaže. Tūkstančio egzempliorių lapus sudėliojome, susegėme ir išskirstėme vietos mokyklos užkandinėje. Neįtikėtina, bet visus žurnalus pardavėme. Kas mėnesį jų reikėjo atspausti vis daugiau.

Kompiuteriai, kuriuos tada naudojome, buvo lėti ir nepatikimi, todėl sukurti žurnalo prenumeratorių duomenų bazę, patikrinti, kad jie už žurnalą sumokėjo ir jį gavo, atnaujinti prenumeratą kartais prireikdavo milžiniškų pastangų. Kas suskaičiuos, kiek žurnalo egzempliorių buvo prarasta, neišsiųsta ar išsiųsta klaidingais adresais. Laimei, mūsų prenumeratoriai buvo kantrūs ir atlaidūs.

Laikui bėgant tobulėjome visose srityse. Dabar Žodis tarp mūsų yra spausdinamas moderniomis spausdinimo mašinomis. Mūsų platinimo, redakcijos ir vadybos komandas sudaro vyrai ir moterys, trokštantys padėti žmonėms per maldą ir Šventąjį Raštą priartėti prie Viešpaties. Tačiau mums, pradėjusiems leisti šį žurnalą, pirmieji leidybos metai visada liks svarbiausi ir įsimintiniausi. Mes niekuomet nepamiršime įvairių atsitiktinumų, savo nemokšiškumo ir kartais kildavusios sumaišties… ir kaip Dievas, pasinaudodamas kukliomis mūsų pastangomis, paveikdavo žmonių širdis ir keisdavo jų gyvenimus.

Laikas bėga greitai

Dvidešimt penkeri metai – ilgas laikotarpis. Tai trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. O jis prabėgo taip greitai! Sunku patikėti, kad tiek daug laiko praėjo nuo tada, kai pirmąjį numerį spausdinome garaže ir rūšiavome mokyklos užkandinėje. Nemanau, kad prisidėjusieji prie žurnalo sukūrimo numanė, jog jo leidyba išaugs iki dabartinio masto.

Tačiau, pradėdami dvidešimt penktuosius žurnalo Žodis tarp mūsų leidybos metus, nuolankiai žvelgiame į Šventąją Dvasią. Mes žinome, kad Ji yra tikroji šio žurnalo Įkūrėja, tai Jos darbas, o ne mūsų. Esame labai dėkingi Viešpačiui, kad galime ir turime garbės Jam tarnauti šiuo būdu, todėl jaučiame didžiulę atsakomybę. Prašome Šventosios Dvasios ir toliau būti su mumis ir laiminti jus, mūsų skaitytojus, dieviškojo gyvenimo ir meilės išliejimu.