ŽODIS tarp mūsų

Dievas nepagailėjo savo Sūnaus

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2006
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 2

Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Dievo žodis turi mums dovaną. Ši dovana tokia didi, kad aš nuliūstu pagalvojęs, jog galiu ją sugadinti. Noriu įteikti visą, nepažeistą dovaną tiesiai jums. Noriu skelbti Jo vardą ir saugiai įkurdinti jį jūsų širdyse, kad jo pilnumos neišsklaidytų pastangos tai išreikšti žodžiais.

Tėve! Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve! O kaip trokštu balsiai su meile šaukti šį vardą, iš kurio „kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 15).

Šaltas atpirkimas?

Šv. Paulius rašė: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Ir, kad Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32). Tai įstabūs žodžiai. Jėzaus mirtis ant kryžiaus, žmogaus nuomone, nėra Tėvo meilės ženklas. Žmogus veikiau jį mato kaip Dievo žiaurumo ar bent Jo nepalenkiamo teisingumo ženklą. Atrodo, kad žmogui pažinti Tėvą neleidžia gausybė išankstinių nuostatų.

Tėvo gerumą suderinti su Kristaus mirtimi sunku dėl dvejopo pobūdžio samprotavimų. Vieni yra teologiniai. Praeityje teologai atpirkimą apibūdindavo šiais žodžiais: nusidėdamas žmogus įsiskolino Dievui, šią skolą atlygino Jėzus, praliedamas savo kraują ant kryžiaus. Jėzaus mirtis „atmokėjo“ (pavojingas žodis!), „patenkino“ (irgi pavojingas žodis!), tad Tėvas gali mums atleisti. Laikui bėgant tokia akivaizdžiai šalta formuluotė peraugo į slaptą pasibjaurėjimą Tėvu, kuris abejingai žiūrėjo į savo Sūnaus atperkamąją mirtį.

Kiti samprotavimai radosi šiais laikais. Žymi psichologijos srovė mums sako, kad kiekvienas sūnus turi slaptą troškimą nužudyti savo tėvą, troškimą nuversti savo tėvo valdžią ir tapti nepriklausomu. Šios idėjos apie žmogiškuosius tėvus buvo perkeltos dangiškajam Tėvui. To padarinys – visa šiuolaikinė kultūra manosi stojanti Jėzaus pusėn prieš Tėvą, tai vyksta tokiu mastu, kad mes pasiekiame vadinamąją „Dievo mirties teologiją“. Atrodo, kad žmonija išties užmušė Tėvą.

Kenčiantis Dievas

Iš kur tokia pagieža? Tikriausiai todėl, kad žmogus kenčia, o Dievas ne. Daugelis žmonių sako, kad jiems nepriimtinas Dievas, leidžiantis kentėti daugybei nekaltų vaikų. Ir jei mes mėginsime argumentuoti, kad ir pats Jėzus kentėjo, jie atkirs: „Tai jūsų požiūris! Jei jis buvo nekaltas, kodėl turėjo kentėti?“

Kaip turėtume atsiliepti į šį kaltinimą? Pažvelkime į Šventąjį Raštą. Vieną sekmadienį Bažnyčios liturgijoje sugretinama Laiško romiečiams ir Pradžios knygos 22 skyriaus ištrauka. Pradžios knygos ištraukoje pasakojama, kaip Abraomui Dievas paliepė: „kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienatinio sūnaus, todėl aš tikrai laiminsiu tave ir <…> visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“ (Pr 22, 16–18).

Įsivaizduok senąjį Abraomą tylomis kopiantį su savo sūnumi į Morijos kalną. Įsivaizduok jį kaip maloningąjį Dievą Tėvą, lydėjusį Jėzų į Kalvariją. Kas apsakys Abraomo jausmus, kai jis pasiėmė savo sūnų į kalną paaukoti? Origenas sakė, kad pavojingiausia akimirka Abraomui buvo ta, kai Izaokas jo paklausė: „Tėve! Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ (Pr 22, 7). Anot Origeno, kreipinys „Tėve“ buvo tikra pagunda Abraomui. Jam reikėjo tiesiog save priversti padaryti tai, ką turėjo, ir nepasukti atgal.

Jėzus Getsemanėje sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!“ (Mk 14, 36). Kas apsakys, kaip šie žodžiai sugraudino Tėvo širdį?

Tad dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus buvo drauge kančioje ir ant kryžiaus. Maža to, nukryžiuotos Jėzaus rankos buvo prismeigtos prie Jo Tėvo rankų, kitaip sakant, buvo pritvirtintos prie Jo Tėvo valios.

Tėvo auka

Kas yra galutinė šios kančios priežastis? Ar turėtume ir mes, kaip kai kurie graikų filosofai, mąstyti, kad net virš paties Dievo egzistuoja nenumaldomas Likimas, kuriam visi ir visa paklūsta? Dievas tai draudžia! Dievas yra Dievas, nieko nėra viršesnio už Jį. Tad kur slypi priežastis? Ją galima nusakyti šiais žodžiais: Dievo meilė ir žmogaus laisvė.

Žemiškieji tėvai, kenčiantys dėl savo vaikų nedorumo ir nedėkingumo, žino, ką reiškia niekinama meilė. Dievas mums sumanė nuostabių dalykų, bet nuodėmei įsiterpus atšalome nuo Dievo, ėmėme sakyti: „Netarnausiu!“ (Jer 2, 20). Mes, kaip ir daugelis palaidūnų sūnų bei dukrų, palikome Tėvo namus.

Bet tikrovė daug įstabesnė netgi nei Evangelijos palyginime. Iš tiesų vyresnysis sūnus šiuo atveju nesėdi nieko neveikdamas savo Tėvo namuose. Jėzus, Sūnus pagal Tėvo širdį, matė didį Tėvo troškimą susigrąžinti aikštingus vaikus ir net nelaukė, kad Jam būtų liepta eiti ir mirti už juos! Jis pats sakė Tėvui: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5. 7).

Palikdamas Aukštutinį kambarį Jėzus sakė: „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą“ (Jn 14, 31). Taigi mes turime priežastį Exultet giesmės žodžiais garbinti: „Tėve, koks nuostabus Tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi Tavo meilė: išvaduoti vergui atidavei Sūnų!“

Taigi dabar jau suvokėme žodžių Dievas nepagailėjo savo vienatinio Sūnaus prasmę. Jie reiškia, kad Jis pavydžiai nepasilaikė Sūnaus sau tarsi lobio. Tėvas ne tik priėmė Sūnaus auką, bet ir pats ją paaukojo, atiduodamas mums savo Sūnų! O mes šalinamės Dievo artumo, manydami, kad Jis mūsų nekenčia!

Mano Tėvas laikė mane

Vaikas, neabejojantis savo tėvo meile, auga stiprus, saugus, laimingas ir laisvas. Dievo žodis nori mus padaryti tokius. Jis trokšta atkurti mūsų saugumą. Savo vienatvę galime įveikti tik tikėjimu Dievo Tėvo meile.

Pažvelkime į vaikutį, vaikštantį su savo tėveliu, įsitvėrusį tėtės rankos ar besisukiojantį aplink jį. Tai pats įstabiausias laimingo, laisvo, kupino pasididžiavimo vaiko vaizdas. Kartą skaičiau apie akrobatą, rodžiusį triuką dangoraižio viršūnėje. Jis stovėjo laikydamasis tik ant pirštų galiukų, rankose laikydamas savo vaikutį. Kai jiedu nusileido žemyn, vienas žmogus pasiteiravo vaiko, ar šis nebijojęs. Vaikutis nustebo dėl šio klausimo: „Nebijojau. Mano tėtė mane laikė!“

Dievo žodis nori, kad mes būtume kaip tas vaikutis. Priminęs mums, kad Dievas nepagailėjo savo Sūnaus dėl mūsų, šv. Paulius džiaugsmingai ir pergalingai sušunka: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! <…> Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <…> visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (Rom 8, 31–37). Jėzus mus ragina išsilaisvinti iš baimės, bailumo, nedrąsos. Jūsų Tėvas jus pažįsta, Jis jus myli. Taip sako Jėzus. Jums duota ne vergų dvasia, verčianti baimintis, bet Dievo vaikų dvasia, raginanti šaukti: Aba, Tėve!

Visiškas pasitikėjimas

Tokios nesuvokiamos meilės akivaizdoje norisi atsigręžus į Jėzų paklausti: „Jėzau, vyresnysis mūsų broli, ką galime nuveikti, kad būtume verti tokios didžios Tėvo meilės ir aukos?“ Ir nuo kryžiaus Jėzus mums atsako: „Darykite tai, kas patinka Tėvui; ir aš tai dariau. Jam patinka pasitikėjimas Juo. Pasitikėkite Juo nepaisydami nieko, nepaisydami žmonių, netgi savęs. Kai patenkate į tamsybes, vargus, kai prislegia sunkumai ir, rodos, neištversite, balsiai šaukite: ‘Tėve, nesuprantu Tavęs, bet pasitikiu Tavimi!’ Ir vėl atgausite ramybę“.

Kai šis ligotas mūsų pasaulis maištauja, piktžodžiauja, siunčia prakeiksmus dangui, iš širdies gelmių kartokime šv. Pauliaus žodžius: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui!“ (Ef 1, 3). Garbė Dievui Tėvui! Garbė, garbė!