ŽODIS tarp mūsų

Dievas taip pamilo pasaulį

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2006
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 3

Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Pasakojimai apie Kančią, ypač sinoptinių evangelijų, stokojančių teologinio ar redakcinio komentaro, sugrąžina mus į ankstyvuosius Bažnyčios laikus. Anot „formų kritikos“, tuos pirmuosius evangelijų skyrius suformavo sakytinė tradicija. Kančios pasakojimai buvo paplitę tarp krikščionių. Tuo laikotarpiu svarbiausia buvo faktai; juos buvo galima sutraukti į du įvykius: mirtį ir prisikėlimą.

Tačiau šis laikotarpis greitai praėjo. Tikintieji ėmė klausinėti, kodėl reikėjo kančios. Kodėl Jėzus kentėjo? Buvo atsakoma: „dėl mūsų nuodėmių!“ Šį Velykų tikėjimą šv. Paulius paaiškino taip: Jėzus buvo „paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums nuteisinti“ (plg. Rom 4, 24). Taigi dabar turime abu faktus – mirtį ir prisikėlimą – ir jų prasmės paaiškinimą – dėl mūsų nuodėmių, kad būtume nuteisinti. Atrodo, į klausimą visiškai atsakyta.

Bet kodėl?

Šio klausimo šaknis dar nebuvo pasiekta. Tad klausimas iškilo kitokiu pavidalu: Kodėl Jis mirė už mūsų nuodėmes? Atsakymas it saulės šviesos tvykstelėjimas, apšviečiąs Bažnyčios tikėjimą: „Nes Jis mus pamilo!“ Jis jus pamilo ir atidavė save vietoj jūsų. Tai neginčytina, pirmapradė, visa apimanti tiesa. Ji galioja tiek visai Bažnyčiai, tiek kiekvienam žmogui.

Tad dabar atsakymas yra galutinis, nekeliantis tolesnių klausimų. Jis mus pamilo, nes Jis mus mylėjo. Viskas tuo pasakyta! Išties negali kelti jokių „kodėl“ Dievo meilei. Ji – laisva dovana. Pasaulyje tai vienintelė tikrai ir visiškai laisva meilė, vienintelė meilė, nieko neprašanti sau.

Jėzus kentėjo ir mirė laisvai, iš meilės. Neatsitiktinai, ne dėl būtinybės, ne kažkokių neaiškių jėgų verčiamas ar dėl Jo nenaudai susiklosčiusių istorinių aplinkybių. Jei kas nors taip mano, paneigia Evangeliją, nes Evangelija yra ne kas kita kaip Geroji Dievo meilės naujiena Jėzuje Kristuje. Ne tik Evangelija, bet ir visas Šventasis Raštas yra ne kas kita kaip slėpiningos, nesuvokiamos Dievo meilės žmonėms žinia. Jei visą Šventąjį Raštą reikėtų nusakyti vienu žodžiu, jei visi užrašyti žodžiai virstų balsu, jis galingiau už jūros bangų ošimą šauktų: „Dievas tave myli!“

Kur Jo šlovė?

Galime labai paprastai sužinoti, kaip stipriai Dievas mus myli – pažvelkime, kokia didžiulė buvo Jo kančia! Ne tik kūno, bet – svarbiausia – ir sielos. Tikroji Jėzaus kančia yra neregima, vertusi jį šaukti iš sielvarto Getsemanėje: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mk 14, 34). Kas išmatuos apleidimo, širdperšos ir skausmo gelmes, atsivėrusias Jėzaus sieloje, kai Jis pats save pavertė nuodėme?

Evangelistas Jonas savo evangelijos pradžioje skelbia: „Mes regėjome jo šlovę“ (Jn 1, 14). Jei paklaustume: „Kur matėte Jo šlovę?“, jis atsakytų: „Kryžiaus papėdėje!“ Dievo šlovė – tai, kad Jis atidavė savo garbę dėlei mūsų, nes mus pamilo. Tai didžiausia Dievo garbė, be Švenčiausiosios Trejybės vidinės garbės, ji netgi didesnė už Dievui kuriant visatą ir žmogų spindėjusią garbę.

Kas nors galėtų paprieštarauti: „Na, taip, tikrai Jėzus mus mylėjo gyvendamas žemėje, bet dabar? Šiandien jis jau nebegyvena tarp mūsų, kas beliko iš Jo meilės, tik blankūs prisiminimai?“ Emauso mokiniai sakė: „Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko“ (Lk 24, 21). Ir mums kyla pagunda sakyti: „Tai vyko prieš du tūkstančius metų!“ Mokiniai klydo, nes prisikėlęs Jėzus ėjo drauge su jais. Ir mes klystame mąstydami panašiai kaip jie. Meilė vis dar yra tarp mūsų, nes „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

Štai antroji didi tiesa, ji ne mažiau svarbi nei pirmoji: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atsiuntė Šventąją Dvasią! „Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios“ (1 Jn 4, 13). Atsiminkime šiuos apibendrinančius Jono žodžius. Taigi Jėzus mums paliko kaip dovaną patį save, nes Jis yra „Dvasia atgaivintas“ (1 Pt 3, 18).

Nepaprastas tikėjimas

Apžvelgėme Dievo meilės apsireiškimą istorijoje. O kaip ji apsireiškia mums? Ką turėtume daryti, kaip derėtų į ją atsiliepti? Galima atsiliepti įvairiai, vienas būdas – atsiliepti Dievo meile! Tai pirmasis ir pats didžiausias Įstatymo įsakymas. Senovės Bažnyčios himne giedama: „Kaip galime nemylėti To, kuris taip pamilo mus?“ Tačiau pirmiausia turime dar kai ką nuveikti.

Kitas atsiliepimas būtų mylėti vieniems kitus, kaip Dievas mus myli. Evangelistas Jonas mus moko, kad jei Dievas mus myli, „ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 4, 11). Bet kad galėtume taip mylėti, dar kai ko reikia.

Pirmiausia turime tikėti Dievo meile! Mūsų tikėjimas turi būti ne paprastas tiesos pripažinimas protu. To neužtenka. Mums reikia nepaprasto, įstabaus, neįtikimo tikėjimo, kad net tikėdami negalėtume savęs įtikinti tuo, kuo tikime.

Ar tiki?

Ar tikrai tikime, kad Dievas mus myli? Ne, iš tikrųjų tuo netikime arba nelabai tikime! O jei įtikėtume, visa mūsų akyse pasikeistų. Šiandien pat atsidurtume rojuje su Juo, nes juk dangus – tai paprasčiausiai džiaugtis Dievo meile. Jėzui priskiriamas šis posakis: „Kas nustebs, tas viešpataus“. Kas neįtikėtinos Dievo mums dovanojamos meilės akivaizdoje bus apimtas gilios pagarbios baimės, kas neteks žado dėl Jo meilės, tas įžengs į dangaus karalystę!

Bet, kaip sakiau, mes iš tikrųjų netikime, kad Dievas myli mus. Juk taip sunku šiame pasaulyje patikėti meile. Čia tiek daug neištikimybės, nusivylimų. Bet kuris kartą išduotas ar sužeistas žmogus baiminsis vėl pamilti ir būti mylimas, nes jis žino, kiek daug skausmo gali atnešti kita išdavystė. Ir taip negalinčių patikėti Dievo meile, tiksliau – jokia meile, daugėja. Į pasaulį vėl ateina ledynmetis. Anot Dantės, žemė lieka „gėlių lysvė, kuri padaro mus tokius žiaurius“.

Tėve, atleisk!

Pasauliui reikia patikėti Dievo meile. Taigi turime vėl imti skelbti Dievo meilės Jėzuje Kristuje evangeliją. Jei to nedarysime, būsime neišnaudoję savo talentų, apvožę savo žiburius indais. Apviltume giliausius pasaulio lūkesčius. Yra ir kitų, be krikščionių, skelbiančių socialinį teisingumą ir pagarbą vyrams bei moterims. Bet nėra nei vieno filosofo ar kitos religijos išpažinėjo, kuris sakytų žmogui, kad Dievas jį myli ir pirmas jį pamilo. Tai yra visa palaikanti tiesa. Tai visa įkvepianti ir išjudinanti galia. Vargšai ir prispaustieji yra pražuvę, jei nesiremsime šia neįveikiama tiesa, kad Dievas myli mus, kad Jis myli vargšus ir engiamuosius.

Tačiau žodžių ir jausmų negana. Kaip ir Jėzus, turime būti pasirengę kentėti ir atleisti mūsų kančių kaltininkams. „Tėve, atleisk jiems“. Jėzus ištarė šiuos žodžius ant kryžiaus ir paliko juos mums, kad jais gyventume amžiams bėgant, kad jie būtų mūsų ginklas. Šie žodžiai ne tik primena, kad Jėzus atleido savo priešams, bet ir ragina šiandien atleisti savo priešams, mūsų priešams, Bažnyčios priešams.

Krikščionybė yra atleidimo priešams religija! Tik tada, kai Dievo meilė padeda žmogui atleisti savo priešui, žmogus gali mėginti pažinti Dievo meilę. Turėtume viešai padėkoti tiems broliams ir seserims, kurie, išgyvenę neapykantą ar žiaurią jų artimųjų žmogžudystę, nuolankiai pakluso Šventosios Dvasios paskatai atleisti, netgi viešai dovanoti jų artimų ir brangių žmonių žudikams. Jie tiki meile! Jie yra spindintys Kristaus meilės liudytojai. Jie parodė Kristaus meilę, apsireiškusią mums ant kryžiaus šiandien. Jie parodė, kad ji galima Dvasioje ir kad tik ši meilė gali pakeisti pasaulį, nes ji keičia širdis.

Kelkis ir ateik!

Taigi aš atsiliepiu į pranašo šauksmą: „Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją! Prabilkit į širdį Jeruzalei“ (Iz 40, 1–2). Ir drįstu kalbėti Jeruzalei, tai yra Bažnyčiai, priminti jai jos nuostabųjį paveldą, amžinąją jos dieviškojo Sužadėtinio meilę. Dabar pats Sužadėtinis kalba Bažnyčiai Šventojo Rašto žodžiais:

„Mylimasis mane kalbina! Jis man taria: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš! Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje“
(Gg 2, 10–12)