Gyvasis Dievo laiškas
Šv. Paulius ir korintiečiai
Paulius Antrąjį laišką korintiečiams parašė maždaug 56–57 mūsų Viešpaties metais. Tuomet ėjo dvidešimtieji jo tarnystės metai. Paulius jau buvo patyręs apaštalas. Jis daug nukeliavo, sutiko daug žmonių, tarp jų ir kritikavusių jo tarnystę. Jis buvo smarkiai kritikuojamas ir tuo metu, kai rašė šį laišką. Paulių taip smarkiai puolė kritikai, kad jis nusprendė išaiškinti savo tarnystės esmę.
Vienas iš didžiausių šio laiško palaiminimų, kad gindamas savo tarnystę Paulius atskleidžia, kaip jis pats išgyvena tuos tikruosius dalykus, kuriuos jis skelbia. Tai yra kaip jo paties gyvenimas virto gyvąja Evangelija – gyvuoju laisvės ir artimumo su Dievu pavyzdžiu. Beje, tai įvyksta kiekvienam besiremiančiam Šventąja Dvasia. Tad pažvelkime, kaip Paulius ginasi, kad atrastume Evangeliją, kuria jis gyveno ir kurią skelbė.
Konfliktas ir paguoda
Laišką korintiečiams, ne taip kaip galatams, Paulius pradeda laiminimo malda: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1, 3). Visame laiške nuolat krypstama į Dievo paguodos temą, Paulius pasakoja, kaip jis savo gyvenime patyrė Dievo paguodą – paguodą, palaikiusią jį tarnaujant, paguodą, išmėginusią jo tinkamumą šiai tarnystei.
Paulius sako, kadangi jis pats patyrė šią paguodą, jis tiki, kad ir korintiečiai ją gali patirti: „Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes mes žinome, kad, būdami kentėjimų draugai, jūs būsite ir paguodos bendrai“ (2 Kor 1, 7).
Ką Paulius sakė korintiečiams, jis moko ir mus: Dievas gali jus paguosti, nesvarbu, ką dabar išgyvenate. Mums, nuolat susikrimtusiems, patiriantiems skausmus, išgyvenantiems šeimos problemas ar nesibaigiančius negalavimus, verta apmąstyti šią Pauliaus mintį.
Gyvasis laiškas
Po nuostabios palaiminimo maldos Paulius imasi ginti savo tarnystę. Pagrindinę mintį randame trečiajame skyriuje: „jūs patys esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas. Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 2–3). Sunkokas sakinys? Bet mintis labai paprasta.
Paulius sako, kad pamokslaudamas korintiečiams jis įrašė Dievo paguodos ir išgelbėjimo Evangeliją į jų širdis. Vadinasi, patys korintiečiai tapo gyvuoju Dievo laišku. Dabar kiekvienas, regintis tikinčiuosius, gali „skaityti“ Pauliaus mokymą. Ir ką jie perskaito? Kad Dievo Dvasia darbuojasi!
Paulius pasakodamas apie save ir kitus naujosios sandoros tarnus irgi pasitelkia laiško įvaizdį. „Būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“, – rašo Paulius (2 Kor 3, 6). Kaip ir Laiške galatams, Paulius sako, kad negalime remtis tik Įstatymu, turime remtis Dievo Dvasia – tai paguodos ir stiprybės laikas.
Ar prisimenate, pranašas Jeremijas rašė apie naująją sandorą, kurią Dievas įrašys į savo žmonių širdis (plg. Jer 31, 31–33)? Būtent apie tai Paulius čia ir kalba. Ji bus įrašyta į jūsų širdis, kad artimai pažintumėte Dievą. Paulius sako, kad per jo tarnystę Dievas įrašė naująją sandorą į korintiečių širdis, tad jie jau nepavaldūs Įstatymui. Tai naujas artumo su Dievu lygmuo, pranokstantis plokštėse įrašytus įstatymus, kuriuose buvo nurodyta, kaip reikia elgtis.
Dabar Dievo žodis ir Jo pažadas įrašyti Dievo ranka į Jo žmonių širdis.
Ne aš, bet Kristus
Paulius sako: „Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus“ (2 Kor 4, 5). Paulius nesiskelbė: „Esu rabi, esu didis mokytojas. Klausykite manęs, mokykitės mąstyti taip, kaip aš mąstau“. Jis korintiečius mokė taip gyventi, kad jie suprastų Jėzų Kristų. Paulius tėra Viešpaties balsas, tik įrankis, per kurį Viešpats apreiškia tai, ką nori. Štai kodėl jis skelbia:
„Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 7–10).
Kaip ir Laiške galatams Paulius rašo apie susivienijimą su Jėzumi Jo mirtyje ir Jo prisikėlimo galybės patyrimą. Jis vėl kartoja, kad ne jis gyvena, bet Kristus gyvena jame.
Paulius išmoko mirti Kristuje, tai yra be paliovos savo kūne nešioti Jėzaus merdėjimą. Šis „merdėjimas Kristuje“ jam padeda naujai žvelgti į visus tarnystės sunkumus. Jokie sunkumai nėra tragedija ar priežastis pasiduoti. Veikiau jie primena, kad nors pats Paulius gyvena, mąsto, renkasi ir veikia, bet jame gyvena Kristus, savo galia jį palaikantis ir per jį besidarbuojantis Bažnyčios labui.
Dėl ko gyvenate?
Visą laiką mums į akis žvelgia mirtis, tad į savo gyvenimą žemėje turime žiūrėti rimtai. Kelionė galiausiai pasibaigs, mūsų kūnai mirtingi. Bet drauge mes gyvename Kristaus gyvenimą, pranokstantį kūno gyvenimą. Paulius per savo tarnystės metus patyrė tiek išmėginimų, kiek retam iš mūsų teko. Bet, nepaisant daugybės išbandymų, jis išliko nesutriuškintas, nepasidavęs, nesugniuždytas, nesuglumęs. Juk jis išliko gyvas Kristuje, jame gyvenančiame Kristuje. Ir mes galime išlikti, jei žiūrėsime ne „to, kas regima, bet kas neregima“ (2 Kor 4, 18). Jėzus mums siūlo nuodėmės, skausmo ar mirties nesugriaunamą draugystę su Dievu, ryšį, kuris kyla iš paties Dievo.
