Mano gyvenimas su Ignacu
Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras buvo kanonizuoti drauge 1622-ųjų kovo 12 d. Ksaveras buvo sužavėjęs daugelį to meto europiečių savo pasakojimais apie didvyriškus žygius skelbti Evangeliją Tolimuosiuose Rytuose. Būtent Pranciškus Ksaveras iš jųdviejų buvo tas, kurį žmonės norėjo matyti kanonizuotą. Namie likęs Ignacas tarsi nublanko, palyginti su Ksaveru.
Aš gerbiu Pranciškų Ksaverą, bet kai įstojau į Jėzuitų ordiną, būtent Ignacas man darė didžiausią įtaką, tas poveikis gilėjo ir bėgant metams man tapo aiškesnis. Nelabai tikslu sakyti, kad Ignacas mane išmokė, kai reikia melstis. Išmokė tėvai, jie švelniai pastūmėjo ne tik kalbėti maldas, bet ir ieškoti kai ko giliau. Tačiau būtent Ignacas man padėjo žengti tolesnį žingsnį. Tai įvyko Dvasinių pratybų dėka.
Pratybose Ignacas pateikia daugybę maldos būdų: meditaciją, kontempliaciją, savityrą, maldų kartojimą ir taip toliau. Man tai buvo didelė pagalba. Atradau, kad kartkartėmis man tinka vienas būdas, sykiais kitas. Ėmiau jaustis laisvesnis bendraudamas su Dievu. Jaučiausi laisvas, mane išlaisvino Ignaco aiški, nors tradicinė, žinia, išdėstyta Pratybų 15 pastaboje: malda – tai mūsų atsivėrimas, kad Viešpats galėtų tiesiogiai bendrauti su mumis, o mes – su savo Kūrėju ir Viešpačiu. Šioje pastaboje netiesiogiai mokoma, kad Dievo ryšys su kiekvienu mūsų yra unikalus ir nepakartojamas. Visa, kas šį ryšį pa-laiko, turėtų būti laikoma gera malda.
Nuo metodo iki nuojautos
Melsdamasis jau nebemąstau apie Ignaco „metodus“. Jie tapo mano sa-vastimi. Taip pat suvokiau, kad metams bėgant atradau, tiksliau pasakius, buvau nuvestas į savo maldos būdą. Savo mal-dos būdo negaliu tiksliai sutapatinti su kuriuo nors vienu Pratybų „metodu“, bet būtent Pratybos man leido jo išmokti.
Ignacas būtų patenkintas. Jis pasitikėjo savo religine patirtimi ir mane mokė pasitikėti savąja. Jis mane išmokė vertinti „vidinį gyvenimą“ – savo jausmus ir troškimus, pasireiškiančius tiek maldoje, tiek ne jos metu. Ignacas mane išmokė į juos atsižvelgti, tai yra juos tirti ir išmėginti, kad pamatyčiau, kaip Dievo valia pasireiškia per vadinamuosius „sielos judesius“. Pratybos šiek tiek atspindi dvasinę Ignaco kelionę. Kokią pamoką jis jomis perteikia? Pamoka paprasta – klausykitės savo širdies. Klausykitės to, ką Dievas jums kalba per giliausius ir labiausiai dvasią maitinančius troškimus.
Žinoma, tai sena pamoka, bet mane Ignacas privertė ją išmokti. Tai man ypač padėdavo, kai jausdavausi emociškai išsikvėpęs. Dabar žinau, kad mano siela turi savo ritmus, bet turiu būti ypač dėmesingas sau, kai, regis, nieko – nei gero, nei blogo – manyje nevyksta. Pratybose Ignacas duoda išmintingą patarimą, kaip sėkmingai „atpažinti“ (jo žodis) tokius judesius ar šiuo atveju judesių nebuvimą. Tai man nepaprastai padėjo ne tik savo gyvenime, bet ir klausant išpažinčių, būnant dvasios vadovu ar dalyvaujant paprastuose pokalbiuose.
Tiesiant naują kelią
Jau nemažai pakalbėjau apie Ignacą – maldos ir atpažinimo mokytoją, dar norėčiau išsakyti ir savo susižavėjimą juo kaip asmeniu ir vadovu. Dvidešimt metų aš, profesionalus istorikas, tyrinėjau Ignaco asmenį ir pirmąją jėzuitų kartą. Pirmiausia man įspūdį darė Ignaco mokymo derėjimas su kitų šventųjų ištarmėmis. Ignacas, kaip ir kiti, pabrėžė maldos svarbą, meilę Kristui ir meilę Bažnyčiai. Iki šiol šis derėjimas man daro įspūdį, bet sykiu vis geriau ėmiau suvokti, kad Ignacas kai kuo skyrėsi nuo įprasto šventojo paveikslo.
Ignacas tapo skirtingų, regis, net pasaulietiškų siekių, pavyzdžiui, viešųjų ryšių, sustygavimo mokovu. Jėzuitų misionierių jis prašė savo laiškuose pasakoti ne tik apie savo tarnystes, bet ir apie, rodos, tokius pasaulietiškus dalykus kaip „vasaros ir žiemos dienų trukmė“, „nežinomi augalai ir gyvūnai“ ir „visa, kas atrodo neįprasta“. Jis norėjo, kad tie laiškai paskatintų susidomėjimą Jėzaus draugija ir palankumą jai.
Priėmęs sprendimą, kad jėzuitai vadovaus mokykloms, Ignacas turėjo rasti joms lėšų. Jis pasinaudodamas jėzuitų laiškais atverdavo galimų aukotojų duris. Mane nustebino, kad bene septyni tūkstančiai laiškų skirti jėzuitų mokyklų piniginių išteklių klausimams, taip pat kitoms iniciatyvoms aptarti. Tad britų istorikas Olwenas Huftonas pagrįstai apie Ignaco laikų jėzuitus rašė kaip apie „pirmuosius profesionalius lėšų pritraukėjus“.
Atostogų namai?
Ignacui taip pat reikėjo pinigų, kad galėtų Romoje įsikūrusiems jėzuitams nupirkti už miesto ribų esantį namą, skirtą poilsiui ir atokvėpiui. Vila! Namas kaime! Šv. Karolis Boromėjas, jaunesnysis (ir daug labiau pasiturintis) Ignaco amžininkas, savo mokiniams niekada neleido tokio malonumo. Toks pirkinys – tai visiškas nesiskaitymas su tradiciniu šventųjų nežemiškumu. Tai iššūkis tradiciškai negailestingam elgesiui su savo kūnu.
Savęs išsižadėjimo dėl tobulumo kraštutinumai Viduramžiais buvo šventumo idealas. Bet Ignacas jėzuitų Konstitucijose nepritarė tokiems kraštutinumams. Jis mokė būti saikingam valgant, geriant, miegant, prisiimant darbus, kad nesugadintų savo sveikatos ir turėtų pakankamai laiko maldai. Šią vertingą pamoką jis pats išmoko Manrezoje visam laikui. Mane labiausiai įkvepia, kad Ignacas šį saikingumą mokėjo suderinti su pačia stipriausia meile Kristui ir atsidavimu Dievo valiai. Ignacas atrado būdą praktikuodamas santūrumą ugdytis nesaikingumą – neribotą meilę Viešpačiui.
Misijos pervardijimas
Jis augo ir keitėsi. Puiku, kad išliko gausi Ignaco dokumentacija, tad galime susekti šiuos laiko tėkmėje įvykusius pokyčius. Ignacas su bičiuliais steigdamas Jėzuitus turėjo galvoje ordiną, atsidėjusį pamokslavimui ir sakramentų teikimui, ypač misijų kraštuose. Jiems ypač rūpėjo, kaip jie sakė, „sielų išgelbėjimas ir pašventinimas“. Žinoma, jie niekada neišsižadėjo šio savo tikslo ir jis tarytum apibrėžė visus jų darbus.
Tačiau pirmajame dešimtmetyje po ordino įsteigimo Ignacas ėmė rūpintis ir „bendruoju gėriu“. Tai yra rūpinimasis tuo, kas yra čia ir dabar. Jis jau buvo nusprendęs, kad jėzuitai vadovaus mokykloms. Manau, kad jis ėmė suvokti, jog šis sprendimas turi ne tik grynai religinę prasmę.
Paklaustas bičiulių jėzuitų, kodėl jis sutiko imtis tokių mokyklų, Ignacas atsakė, kad tarp kitų dalykų mokyklos yra pamatas, padedantis plėtoti socialinės pagalbos darbus ligoninėse ir našlaičių namuose. Jis dar aiškiau pasakė: mokiniai gali išaugti ne tik gerais kunigais, bet ir miesto pareigūnais ir užimti svarbius postus mieste visų naudai ir labui. Berniukai turėtų išaugti į vadovus savo bendruomenių labui.
Žinoma, visiems šventiesiems rūpėjo šis pasaulis, toks rūpinimasis neatskiriamas nuo buvimo krikščionimi. Man patinka, kad Ignacas nuoširdžiai tuo rūpinosi ir labai konkrečiai bei praktiškai tai išreiškė. Toks dvasingumo būdas mane patraukė dar vaiką. Tikiuosi, kad toks dvasingumas patrauklus ir daugeliui šiandienos vyrų bei moterų.
Dievas nuostabus savo šventuosiuose! Visi jie – visi mes – esame nepakartojami. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų gauna Dievo malonės dovanas ir jomis naudojasi nepakartojamu būdu. Nė vienas iš mūsų negali būti sutrauktas į formulę. Šią absoliučiai esminę tiesą man padėjo suvokti Ignacas savo pavyzdžiu ir raštais. Būtent daugelio nepakartojamų malonės veikimų derinys iš tiesų atskleidžia mūsų tikėjimo turtingumą. Štai kodėl minime šventuosius. Štai kodėl esu jiems dėkingas, štai kodėl ypač esu dėkingas šventajam Ignacui.
