ŽODIS tarp mūsų

Krikščioniško gyvenimo menas

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2007
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 3

Esminiai momentai. Visiems tenka tokių išgyventi. Galbūt tai buvo metas, kai turėjote priimti svarbų sprendimą, susijusį su darbu, santuoka ar pašaukimu, sprendimą, turėsiantį įtakos visam jūsų gyvenimui. Galbūt tai buvo iššūkį metanti situacija, kai reikėjo labai greitai ūgtelėti – ankstyva tėvų mirtis ar netikėtas nėštumas. O galbūt tai buvo atsivertimo metas, kai galutinai nutraukėte ryšius su nuodėme ir įžengėte į naują laisvės Viešpatyje patirtį. Kad ir kokia buvo situacija, tokie esminiai momentai tarsi raktai padeda atrakinti slėpinį: kas jūs esate, kokiu asmeniu tampate.

Aistringas žmogus

Šv. Ignacui Lojolai vienas iš lemtingų momentų buvo Pamplonos mūšis, kuriame patrankos sviedinys sutrupino jo koją. Ilgai ir skausmingai gydamas savo šeimos namuose Ignacas atsigręžė į Viešpatį. Jis apsisprendė nesiekti šlovės mūšio lauke ir neieškoti pasaulio garbės, bet verčiau tapti dangiškosios kariuomenės kareiviu, laiminčiu dvasinius laimikius.

Kaip tarė, taip padarė. Ignacas visa-da buvo aistingas žmogus. Atsivertęs jis savo aistringą prigimtį nukreipė į Jėzų. Tad pakankamai atsigavęs po ligos, kad galėtų keliauti, išvyko į Montseratą, ku-riame buvo Mergelės Marijos šventovė. Kaip visada ryžtingai čia atliko viso gyvenimo nuodėmių išpažintį. Praleido ištisą bemiegę naktį budėdamas, sekdamas didvyriškais riteriais, kurių istori-jos kadaise jį žavėjo. Atsisakė savo pui-kių drabužių ir ginklų, vietoj jų apsivilko elgetos ašutine. Jis nusprendė keliauti į Jeruzalę. Ten ketino praleisti gyvenimą melsdamasis vietose, kuriose Jėzus – didžiausias karys – kovojo prieš Šėtoną.

Aišku, Ignacas nesitenkino daliniu atsivertimu. Kaip ir ko nors siekdamas, taip ir į šį naująjį gyvenimą Ignacas paniro su visa energija, atsidavimu ir, kiek tik įstengė, kryptingai. Jis ruošėsi žūtbūt tapti šventuoju!

Bet kai kas įvyko ir tai tapo Ignacui dar svarbesniu apsisprendimo momentu. Po apsistojimo Montserate jis stabtelėjo Manrezoje. Čia jis ketino praleisti tik kelias dienas prašydamas aukų ir rengdamasis kelionei. Bet ne jo valia aplinkybės taip susiklostė, kad jam teko pasilikti ištisus dešimt mėnesių. Šis išsitęsęs buvimo Manrezoje laikas – Dievo siųstas. Per jį Ignacas pajudėjo nauja kryptimi, o jame įvykę pokyčiai giliai paveikė ne tik jo gyvenimą, bet ir Bažnyčią, kuriai jis tarnavo iki galo.

Radikali krikščionybė

Pirmąkart atvykęs į Manrezą Ignacas ir toliau tęsė ypatingą askezę, pradėtą Montserate: griežtus pasninkus, kraštutinį savęs atsižadėjimą, itin trumpą miegą ir nesibaigiančias maldos valandas. Jis buvo pasiryžęs įveikti kiekvieną savo puolusios prigimties krustelėjimą ir visiškai perkeisti savo vidinį gyvenimą. Vienas pavyzdys mums perteikia ypač gyvą paveikslą. Ignacas iki tol visada labai rūpinosi savo išvaizda, tad jis nusprendė elgtis priešingai, kad įveiktų savo tuštybę – nesikirpti plaukų, nesikarpyti nei rankų, nei kojų nagų.

Bet tokia taktika nebuvo labai vykusi. Pirmuosius keturis mėnesius ten gyvendamas Ignacas kankinosi, slegiamas kaltės už praeities nuodėmes, bet jau išpažintas. Jis buvo gundomas didžiuotis, kad taip save žemina. Jį ėmė kankinti baimė, kad jis taip niekuomet ir nepadarys jokios pažangos. Visa ėjosi taip blogai, kad jis netgi pagavo save mąstantį, jog iššoksiąs pro langą, kad galėtų pasiilsėti nuo kankinančių minčių. Tik mintis, kad savižudybė yra mirtina nuodėmė, jį sulaikė.

Be to, kelis sykius Ignacas vos liko gyvas. Mažiausiai porą kartų jis taip susirgo dėl savęs alinimo, kad atsidūrė ant mirties slenksčio ir jį reikėjo slaugyti, kad atgautų sveikatą.

Po savaitės trukmės nevaisingo pasninko nuodėmklausys Ignacui įsakė valgyti ir liepė jam niekada pakartotinai neišpažinti praeities nuodėmių. Labiau už viską vertindamas klusnumą Ignacas stengėsi klausyti nuodėmklausio nurodymų. Tik tada jis išvydo pasi-keitimus. Jo kaltės jausmas dėl praeities nuodėmių pranyko. Jis ėmė maudytis, prižiūrėti savo plaukus ir nagus. Taip pat pradėjo reguliariau maitintis ir atsisakė kai kurių apsimarinimo praktikų.

Ignacas tapo ramesnis, drauge ir imlesnis Dievui nei atvykęs iš Montserato. Užuot mėginęs nutverti Viešpatį savo didvyriškomis, bet beprotiškomis pastangomis, Ignacas tarytum sulėtėjo, leidosi pats Viešpaties pagaunamas. To padariniai – daugiau džiaugsmo, gilesnė ramybė, didesnis maldos vaisingumas. Ignacas jau nemėgino visko pats padaryti savo dvasiniame gyvenime. Jis leido Dievui veikti bendradarbiaudamas su Juo.

Naujas, turįs kitą supratimą žmogus

Padariniai buvo įspūdingi. Maždaug tuo laiku, kai Ignacas ėmė labiau rūpintis savimi, jis maldoje naujai ir giliai patyrė Viešpatį. Tikėjimo tiesos: Trejybės slėpinys, tikras Kristaus esimas Eucharistijoje ir Jėzaus žmogystė – Ignacui tarytum įgavo skonį. Jos įsispaudė ne tik jo prote, bet ir širdyje, pasireikšdamos taikingesniu nusiteikimu.

Visos tos patirtys vieną dieną, veikiausiai 1522-ųjų rudenį, pasiekė viršūnę. Išėjęs iš bažnyčios, stovinčios prie pat Manrezos, Ignacas prisėdo prie Cardonero upės ir ėmė melstis. Kalbėdamas apie save trečiuoju asmeniu jis taip nusako tą įvykį:

„Ten jam besėdint ėmė vertis proto akys. Nematė jokio regėjimo, tik su-prato ir pažino daugybę dalykų, tiek dvasinių, tiek ir tikėjimo bei mokslo. Apšvietimas buvo toks stiprus, kad visi dalykai jam atrodė naujai. <…> Tas proto apšvietimas buvo toks stiprus, kad jam atrodė, jog tapo kitu žmogumi, turinčiu kitą supratimą negu anksčiau“ (Autobiografija, 30).

Tai antrasis esminis Ignaco gyvenimo momentas. Išties jis dažnai sakydavo, kad šis patyrimas prie upės buvo stipresnis ir labiau keičiantis gyvenimą nei visos kitos maldos patirtys.

Ką Ignacas patyrė sėdėdamas prie upės? Jis niekada tiesmukai to neišpasakojo, nors vėliau bičiuliai daug kartų jį klausinėjo. Bet jo gyvenimo istorija mums pateikia detalių, padedančių atsakyti į šį klausimą.

Ignacas įsitikino, kad jo patyrimas prie upės buvo skirtas ne jam vienam, bet visiems. Jis pamatė, kad Dievas nori apsireikšti visiems žmonėms, leisti jiems patirti savo meilę taip stipriai, kaip ją patyrė jis. Taip pat matė, kad Dievas nori suteikti žmonėms dvasinių įžvalgų, atverti jų širdis bei protus Šventajam Raštui, tam, kas Jis yra, ir tobulam išganymo planui. Būtent todėl Ignacas ėmė tvarkyti savo užrašus apie dvasinį gyve-nimą, sudaryti iš jų rankraštį. Jis norėjo padėti žmonėms priartėti prie Dievo. Taip gimė Dvasinės pratybos.

Ignacas Dvasines pratybas naudojo vesti žmones į tokius patyrimus. Jis juos mokė, kaip skaityti Biblijos pasakojimus, pavyzdžiui, Paskutinės vakarienės ar Apreiškimo Mergelei Marijai, kad jie tarytum atsidurtų pačių įvykių sūkuryje. Taip Šventosios Dvasios padedami žmonės galėjo pajausti, ką išgyveno Jėzus, Marija ar kuris nors apaštalas, pažinti, kas glūdėjo Dievo širdyje, ir dar giliau pamilti Viešpatį. Taip pats Ignacas melsdavosi Manrezoje. Tai jam labai padėjo ir jis numanė, kad iš šio maldos būdo bus daug gero visiems.

Krikščionybės menas

Visa tai mums užduoda klausimą ir kartu kviečia. Klausimas: Ar noriu to, ką Ignacas patyrė? Ar tikiu, kad Dievas man gali dar giliau apsireikšti ir kad šis apreiškimas pripildys mano širdį bei palengvins mano naštas? Broliai ir seserys, ir mes galime taip artimai kaip Ignacas pažinti Jėzų. Jis maldos, atkaklumo ir nuolankaus atvirumo dėka buvo perkeistas į aistringą ir džiaugsmingą Jėzaus sekėją. Jei Dievas perkeitė Ignacą, Jis perkeis ir mus!

Kvietimas ateina tiesiai iš Viešpaties. Jėzus mus kviečia išgyventi savąjį „Manrezos patyrimą“. Jis mus kviečia ieškoti Jo apreiškimo. Jis mus šaukia naujai laisvei ir pasitikėjimui Jo meile. Jis mus kviečia į tikrojo šventumo gyvenimą, nepaisant mūsų kasdienybės. Teturime išmokti Dievo meilės meno ir priimti Jo meilę į savo širdis.