ŽODIS tarp mūsų

Perkeisto gyvenimo liudijimas

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 1

Šv. Paulius vienas didžiausių evangelistų Bažnyčioje. Jis nešė Evangelijos žinią iš Jeruzalės ir skleidė ją pasaulyje. Paulius buvo ne tik evangelistas, bet ir mokytojas, ugdytojas. Jis mesdavo žmonėms iššūkį augti šventumu ir keliaudamas po pasaulį steigė Bažnyčias.

Ar Pauliui visa tai apreiškė Šventoji Dvasia? Ar jis žinojo, kad jo įsteigtoms bendrijoms teks patirti augimo skausmus, persekiojimus, vidinius susiskaldymus, nesantaiką? O gal Paulius tai pamažėl suvokė kovodamas ir stengdamasis įveikti savo puolusią prigimtį? Veikiausiai reikėjo ir Šventosios Dvasios apreiškimo, ir paties Pauliaus pastangų. Neabejotinai Paulius turėjo būti Šventosios Dvasios nuolat ugdomas, kad galėtų padėti kitiems ugdytis. Pažvelkime į Pauliaus gyvenimą, kad šį tą sužinotume apie jo ugdymą, o sykiu ir apie tai, kaip Dievas nori mus ugdyti.

Senasis Paulius

Paulius kelis kartus užsiminė apie savo gyvenimą iki susitinkant Jėzų kelyje į Damaską. Išsyk krenta į akis, kad jis buvo pasitikintis savimi: „Jei kas nors tariasi galįs pasitikėti kūnu, tai aš pirmutinis“ (Fil 3, 4). Paulius Laiške galatams rašė apie savo ryžtingumą ir uolumą: „Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; kaip žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius“ (Gal 1, 13–14). Jis netgi pripažino: „anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo“ (1 Tim 1, 13).

Taigi nesunku matyti, kad senasis Paulius buvo ryžtingas, principingas, išdidus, save laikantis teisiu ir netgi pašėlęs žmogus. Jis buvo toks ištikimas savo tikėjimui, kad manė turįs daryti viską, netgi žudyti žmones, kad apgintų ir apsaugotų iš protėvių paveldėtąjį tikėjimą. Paulius buvo be galo gabus, turėjo daug iškilių dorybių. Jis laikytinas talentingu ir puikiai išsilavinusiu žmogumi. Išties jis buvo mitraus proto, organizuotas. Bet pasitikėjimas savimi, jautimasis teisiam ir puikybė neabejotinai ne kartą nustelbė kitas jo savybes. Toks buvo senasis Saulius, žmogus, kurį Šventoji Dvasia norėjo perkeisti.

Naujasis Paulius

Visi žinome apie Pauliaus atsivertimą pakeliui į Damaską. Dauguma taip pat žinome, kad jis po atsivertimo ėmė pamokslauti apie Jėzų sinagogose. Žmonės apstulbo. „Argi šitas nekėlė sumaišties tarp Jeruzalės tikinčiųjų?“ – klausinėjo jie. Pauliui tikrai turėjo būti sunku. Pasiryžęs sekti Jėzumi jis turėjo pakeisti ir kitų žmonių nuomones apie jį, turėjo įveikti dėl jo atsivertimo kilusią įtampą ir įtarumą. Viena vertus, jo bijojo pirmieji krikščionys, kita vertus, žydai zelotai, uolieji, kuriuos Paulius iki tol rėmė, ėmė jį laikyti išdaviku. Paulius tapo taikiniu jų įtūžiui išlieti.

Nors Paulius atsidūrė tarp kūjo ir priekalo, ji nepasidavė. Apaštalų darbuose rašoma: „O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas“ (Apd 9, 22). Pauliaus brendimas ir užsidegimas padėjo sparčiai augti to meto Bažnyčiai.

Panašiai vyksta ir su mumis. Kai kurie bendradarbiai, kaimynai ar net šeimos nariai galbūt abejoja, ar mūsų motyvai įsipareigoti Jėzui yra tikri. Galbūt jie mus įžeidinėja, kaltindami veidmainyste. Galbūt netgi nori mus sukurstyti, kad kovotume. Ir mes, kaip Paulius, išgyvename įtampą dėl savo praeities silpnybių. Galbūt tenka konfliktuoti, nes pasisakome prieš abortus ar nusišaliname nuo nešvankių pokalbių. Visi mes turime sužeistą prigimtį, linkusią sukilti prieš Dievą.

Taigi kliūčių yra daug. Bet Dievas didesnis nei bet kokia kliūtis, pastojanti mums kelią. Paprasčiausiai sekime Pauliaus pavyzdžiu, siekime mūsų tikėjimo tikslo. Neleiskime savo praeities klaidoms vilktis iš paskos, mūsų niekintojų ar pavyduolių požiūriai ir veiksmai tegul neatima mums drąsos.

Paulius rašė: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne“ (Rom 7, 18). Nepriimkime šios Pauliaus minties pažodžiui. Paulius nenori pasakyti, kad jo prigimtis kiaurai sugedusi ir nuodėminga, kad jame visiškai nieko gero. Jis savo talentus ir gebėjimus puikiai pritaikė evangelizuodamas žmones. Paulius rėmėsi jaunumėje įgytu Rašto ir tikėjimo išmanymu. Jis suvokė, kad jo gyvenime daug gero, ir mokėjo jį panaudoti Jėzaus ir Bažnyčios labui.

Tačiau sykiu Šventoji Dvasia darbavosi ragindama Paulių nugręžti žvilgsnį nuo savęs ir atsigręžti į Kristų. Šventoji Dvasia suteikė Pauliui naujų įžvalgų, parodė jam pykčio, išdidumo, savikliovos nuodėmes, kurias jis turėjo įveikti. Taip Paulius buvo keičiamas, taip ir mes esame keičiami. Esame perkeičiami, kad gyventume Dievui, o ne sau. Turime stengtis iš visų jėgų ir melsti Dvasią padėti ištarti „ne“ pagundoms ir nuodėmėms.

Išsiskyrimas su Barnabu

Viena yra sakyti, kad Paulius buvo perkeistas, ir visai kas kita sakyti, kad jis buvo visiškai perkeistas. Tinkamas pavyzdys – Pauliaus ryšys su apaštalu Barnabu. Paulių Barnabas brangino kaip auksą. Jis jį rėmė, kai kiti žiūrėdavo įtariai. Pakvietė jį atvykti į Antiochiją ir įvedė į Bažnyčią. Tačiau Šventajame Rašte pasakojama, kad šiedu vyrai smarkiai susiginčijo ir pasuko skirtingais keliais. Kas įvyko?

Į pirmąją misijų kelionę Paulius ir Barnabas pasiėmė ir jaunuolį, vardu Morkus, bet šis juos gana greitai paliko ir sugrįžo namo. Vėliau, kai jie planavo kitą kelionę, Barnabas pasiūlė vėl paimti Morkų, bet Paulius šią mintį atmetė. Jis manė, kad Morkus pernelyg silpnas ir nevertas pasitikėjimo. Ginčas taip smarkiai įsiplieskė, kad jie išsiskyrė. Atrodo netinkama, smulkmeniška dviem didiem krikščionių šventiesiems ir apaštalams taip susikivirčyti. Kodėl Paulius neleido Morkui dar sykį pabandyti? Kodėl jam neužteko kantrybės taikiai išspręsti su Barnabu šį klausimą? Apskritai, kodėl leidžiame smulkmenoms mus išskirti?

Vis dėlto Barnabas ir Paulius galiausiai įveikė savo nesutarimus. („Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą“ (Gal 2, 1), – rašė Paulius.) Paulius susitaikė ir su Morkumi (plg. Kol 4, 10; 2 Tim 4, 11). Taigi visiems tenka susiginčyti, net tarp geriausių draugų kartais kyla nesutarimų, bet geriausia išeitis – susitaikyti. Jėzus visada kviečia įveikti nesutarimus, kad ir kokie įsisenėję jie būtų. Jis visada darbuojasi padėdamas mums susitaikinti.

Nuo neapykantos iki meilės

Ar nemąstome pernelyg idealistiškai apie Pauliaus veiklą? Tarkim, kad jis labai lengvai steigė Bažnyčias, tarytum nė nebuvo pasipriešinimo, nesutarimų tarp skirtingų bendruomenių, regis, neįmanomų kliūčių nešti naują tikėjimą į netikintį pasaulį, smūgių ir bausmių, kelionių sunkumų. Tokie dideli iššūkiai, atrodo, turėjo Paulių priversti širsti ant visų, jam kliudančių, kenkiančių, ir paliauti veržtis ten, kur Dievas jį pašaukė. Tačiau įvyko priešingai. Paulius buvo perkeistas į mylintį žmogų.

Iki atsivertimo Paulius buvo žiaurus, karštas, užsiplieskiantis, nepakantus, persekiojantis. Jis gal ir mylėjo tuos, kurie sutiko su juo, bet alsavo neapykanta savo priešininkams, netgi siuntė juos myriop. Tačiau skaitydami Pauliaus laiškus matome, kad jis išmoko kiekvieną žmogų mylėti atjaučiančia meile ir kartais griežta meile.

Kartą Paulius korintiečių paklausė: „Ko norite? Ar kad ateičiau pas jus su lazda, ar su meile ir švelnumo dvasia?“ (1 Kor 4, 21). Jis šaukė: „O neprotingi galatai!“ (Gal 3, 1); į akis pasipriešino Petrui (plg. Gal 2, 11); korintiečius išvadino kūniškais, nes tarp jų buvo įsigalėjusi nesantaika (plg. 1 Kor 3, 3); reikalavo pagarbos bendruomeniniam Eucharistijos šventimui (plg. 1 Kor 11, 27). Bet jo meilės griežtumą pridengdavo visada Dievo tautą palaikanti, paremianti ištikima meilė.

Paulius ne kartą kalbėjo apie gailestingąją Dievo meilę (plg. Rom 5, 8; Ef 2, 4), visa apimančią Jėzaus meilę (plg. Rom 8, 35; 2 Kor 5, 14; Ef 5, 2) ir savo ištikimą meilę (plg. Rom 16, 8; 1 Kor 4, 17; 1 Kor 16, 24; Fil 4, 1). Viename labiausiai jaudinančių Šventojo Rašto skyrelių Paulius rašo, ką reiškia būti mylinčiu žmogumi (plg. 1 Kor 13). Jis mokė žmones, kaip mylėti vieniems kitus (plg. Rom 12, 10; Gal 5, 14).

Šis perkeitimas nuo žmogaus, alsuojančio neapykanta ir žudynėmis, į mylintį žmogų yra didžiausias Pauliaus mums paliktas liudijimas. Jis pranoksta įvairiopų dovanų apstybę, Bažnyčių steigimą. Tad švęsdami Pauliaus metus, minėdami jo misijas ir ypatingą asmenybės perkeitimą, stenkimės ir patys įgyvendinti pačią įstabiausią dorybę – meilę. Dievas mums nori parodyti savo meilės gylį ir plotį, ir aukštį, kad visiškai joje panirtume ir tada galėtume ją skleisti, kaip Paulius, kitiems.