ŽODIS tarp mūsų

Atsiliepimas į pašaukimą

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 3
Išmokime evangelizuoti

Evangelija tikrai turi galią gelbėti ir atpirkti. Tai kiekvienas galime patirti. Ir sykiu šią gelbėjimo ir atpirkimo žinią kiekvienas esame šaukiamas skelbti. Kad tikrai atsilieptume į Viešpaties pašaukimą eiti į visą pasaulį skelbti Evangelijos, svarbu suvokti dangiškojo Tėvo ir mūsų brolio Jėzaus troškimą, kad mes evangelizuotume ir leistumės evangelizuojami.

Viena vertus, nepasiduokime perdėtam optimizmui, jog visi jau atsivertė ir yra pakeliui į Dangų. Kita vertus, nesipūskime, nežvelkime į kitus kaip į atsilikėlius, nenuovokius ar nenorinčius atsiverti Evangelijai. Iš tikrųjų į evangelizaciją yra kviečiamas kiekvienas. Šiam darbui reikia visų krikščionių. Jėzus įspėjo, kad kai kurie žmonės Jį atmesiantys, bet sykiu Jis sakė norįs, jog kiekvienas ateitų pas Jį. Tad skaitydamas šį straipsnelį melsk Šventosios Dvasios parodyti tau evangelizaciją Dievo žvilgsniu. Neužmirškime Viešpatį melsti drąsos ir troškimo evangelizuoti.

Mūsų Tėvo žvilgsnis

Dievas pranašui Ezekieliui pasiuntė regėjimą. Jame pranašas matė slėnį, pilną išdžiūvusių kaulų. Dievas įsakė Ezekieliui skelbti Viešpatis žodį tiems kaulams, kad jie galėtų prisikelti. Ezekielis įvykdė Viešpaties paliepimą, ir kaulai rinkosi, apaugo mėsa ir apsitraukė oda, bet buvo negyvi. Tad Dievas Ezekieliui paliepė šauktis Dievo Dvasios, kad Ji atgaivintų juos. Į kaulus atėjus Dvasiai, jie atgijo ir tapo nepaprastai didele minia (plg. Ez 37, 1–10).

Dievo žodis Ezekieliui sykiu yra žinia ir mums. Mūsų Bažnyčia, kaip ir Izraelis, yra Dievo tauta, nors tiek daug jos narių drykso kaip tie išdžiūvę kaulai arba ieško gyvenimo ten, kur tėra vien mirtis. Šventoji Dvasia trokšta pasiekti ir surinkti visus tuos perdžiūvusius kaulus, juos atgaivinti ir parvesti namo – į Bažnyčią.

Jei norime evangelizuoti, atminkime, kokia brangi Viešpačiui evangelizacija. Jis trokšta, kad kiekvienas į Jį įtikėtų, todėl noriai ir dosniai lieja galingas malonės sroves. Jis nusprendė veikti per tokius žmones kaip Ezekielis ir per tokius žmones kaip mes.

Jėzaus žvilgsnis

Evangelijoje pagal Luką Jėzus vieną po kitos pasakoja tris istorijas apie evangelizaciją: apie pamestą pinigą, paklydusią avį ir pražuvėlį sūnų (plg. Lk 15). Visos istorijos atskleidžia tą pačią tiesą – Jėzus nori susigrąžinti tai, kas prarasta. Pasakojime apie paklydusią avelę Jėzus sako: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!“ (Lk 15, 4). Sūnaus palaidūno istorijoje Jėzus vaizdžiai nupasakoja, su kokia meile tėvas pasitinka namo sugrįžtantį sūnų: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15, 20).

Nesunku įžvelgti panašumų tarp Jėzaus ir Jo Tėvo žvilgsnio. Jėzus sako, kad Jis rizikuotų palikti be priežiūros visą Bažnyčią, kad tik išgelbėtų vieną pražuvusią sielą. Žinoma, Jis be galo myli bei vertina ir likusias devyniasdešimt devynias avis, jomis uoliai rūpinasi, tačiau nieku gyvu nenori leisti nė vienai prapulti. Kiekviena avis Jam tokia brangi, kad viską metęs puola jos ieškoti. Štai kodėl Jis labiau pradžiunga, namo sugrįžus vienam nusidėjėliui nei būriui jau namuose esančių tapus dar šventesniems. Jėzaus žvilgsnis nuolat nukreiptas į pasaulį. Pamatęs, kad kuris nors žmogus ryžtasi sugrįžti pas Jį, Jėzus pasileidžia Jo sutikti. O mes tampame beribio Jėzaus džiaugsmo dalininkais, kai evangelizuodami palydime pas Jį bent vieną žmogų. Gera būti Jo įrankiais.

Izaijo patirtis

Du šimtai metų iki pasirodant Ezekieliui pranašas Izaijas melsdamasis šventykloje išvydo regėjimą. Jame Izaijas matė Dievą, gaubiamą šventumo. Sykiu jis pamatė savo nuodėmingumą ir beribę menkystę, palyginti su Dievu. „Vargas man, nes esu žuvęs!“ – sušuko pranašas pripažindamas savo kaltes. Dievas pasigailėjo Izaijo ir apvalė jį. Paklausus Dievui: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“, džiaugsmo užlietas pranašas nekantriai atsiliepė: „Štai aš, siųsk mane!“ (plg. Iz 6, 1–8).

Dievas nori, kad ir mes patirtume šį tą panašaus į Izaijo patirtį. Jėzus mirė ant kryžiaus dėl mūsų nuodėmių. Per Išpažintį Jis mus nuplauna. Sutaikinimo sakramentas mus paveikia taip, kaip Dievas paveikė Izaiją. Sutaikinimas atskleidžia mums Dievo šventumą ir padaro mus teisius Jo akivaizdoje. Sutaikinimo sakramentu Dievas mus išveda iš bėdų ir menkystės ir įkvepia jėgų Evangelijai skelbti. Šis sakramentas tiesiog savaime skatina mažiau rūpintis savo norais ir daugiau – Dievo troškimais.

Dievas nori mums suteikti regėjimų ir įžvalgų, kaip kad suteikė pranašams. Jis trokšta į mūsų širdis įdiegti tai, kas slypi Jo širdyje. Jis trokšta, kad ir mums kaip Jam rūpėtų pražuvę ir nuklydę. Jis nori paskatinti mus, kad eitume evangelizuoti pasaulio. Taigi turime tam ruoštis. Kad ir kas mus įkvėptų – panašus į Ezekielio sudžiūvusių kaulų regėjimas ar Izaijo susitikimas su Dievu šventykloje, ar Jėzaus žodžiai išsiunčiant septyniasdešimt du mokinius, – svarbiausia evangelizacijos paskata – didžios Dievo meilės ir troškimo susigrąžinti pražuvusius suvokimas.

Pirmasis raktas – malda

Jei mūsų širdyse trykšta troškimas evangelizuoti, turėtume klausti: „Kaip galiu pasirengti evangelizacijai?“ Štai keli pasiūlymai. Pirmiausia pradėkite melstis už žmones. Susidarykite kelių žmonių sąrašą ir kasdien uoliai melskitės už juos. Į tą sąrašą galite įtraukti savo vaikus, šeimos narius, giminaičius, draugus, bendradarbius, apskritai, visus ieškančius ir alkstančius tiesos žmones.

Kasdien bent penkias minutes melskitės už tuos žmones. Prašykite Viešpatį pripildyti juos malonės ir duoti progų dalytis su jais savo tikėjimu. Melskite, kad Viešpats jums duotų tinkamų žodžių kalbantis. Kai kurie šiuo būdu meldęsi žmonės liudijo, kad ne sykį pasitaikė, jog tie žmonės, už kuriuos jie meldėsi, patys ateidavo ir užvesdavo pokalbį apie Viešpatį. Taigi niekada nebus per daug maldos evangelizacijoje.

Antrasis raktas – broliška meilė

Jėzus mokė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Pasaulyje, kuriame meilė dažniausiai būna savanaudiška, mūsų atjaučiančios meilės ir rūpinimosi artimu apraiškos būna gana pastebimos. Tiek daug žmonių jaučiasi vieniši ir apleisti. Mes galime juos išklausyti. Galime savo šypsena sušildyti ir paguosti nuliūdusius, sustiprinti abejojančius. Po Mišių žmones galime pakviesti pasišnekučiuoti. Visam tam reikia trupučio iniciatyvos, mokėjimo įdėmiai išklausyti ir tarti deramą žodį deramu metu su derama nuostata.

Evangelizacija gali būti paprasčiausias žmogaus patikinimas, kad Dievas jį myli. Ji gali būti pažadas melstis už kurį nors žmogų arba pasiūlymas žmogui melstis drauge su juo. Galime žmogaus širdyje pasėti vilties sėklą primindami kurią nors Evangelijos tiesą, padėjusią mums sunkiu metu. Nesunku ištarti bent kelis padrąsinančius žodžius, pasakyti, kad Dievas tikrai yra mums kai ką sumanęs, kad Jėzus iš tiesų atsilieps, jei tik Jo šauksimės. O gal užteks pasakyti: „Jėzus mirė ant kryžiaus, kad tave išlaisvintų.“ Ne visada žinome, ką turėtume sakyti, bet, nors kai kam tai ir skamba neįtikėtinai, Šventoji Dvasia mums įkvepia tinkamų žodžių.

Net ir užsiėmusiems žmonėms patinka būti kur nors pakviestiems: pavyzdžiui, kartu išgerti puodelį arbatos, apsilankyti parapijos renginyje arba kaimynų suruoštame vakarėlyje. Pamąstyk, gal galėtum kurį nors iš tų žmonių, už kuriuos meldiesi, pasikviesti drauge pasilinksminti ar pailsėti. Atokvėpio valandėlė irgi yra tinkama proga pasukti pokalbį Dievo link.

O gal smagu būtų pasikviesti draugą ar pažįstamą į namus: pavaišinti arbata ar savo keptu pyragu? Ramioje namų aplinkoje pokalbis tampa atviresnis ir gilesnis, žmonės nuoširdžiau išsako savo svajones ir viltis, baimes ir rūpesčius. Tokio pokalbio metu Dvasia galbūt padrąsins prašnekti apie draugystę su Jėzumi.

Žmonės yra alkani

Iš pažiūros žmonės, regis, jaučiasi saugūs ir patenkinti. Atrodo, kad jiems visai nereikia Jėzaus. Bet tai netiesa. Kai užmezgame su žmonėmis ryšį, įgyjame jų pasitikėjimą, pamažu jie atsiveria. Aikštėn iškyla jų problemos, vienišumas, nesaugumas, netikrumas. Daugelis žmonių klaidžioja, o Dievas nori, kad mes juos surastume.

Šventoji Dvasia visiems mums duoda galios patraukti prie Jėzaus, atvesti į Bažnyčią bent vieną žmogų. Iš tiesų gebėsime evangelizuoti, jei šiam darbui atsidėsime ir mintimis, ir širdimi. Jei esame atkaklūs ir kantrūs, jei esame maldingi ir pasiruošę, jei sutinkame Dievą kaip Ezekielis ir Izaijas, jei užmezgame draugystę su kitais žmonėmis, mūsų pasitikėjimas išaugs. Pamatysime, kaip atsiveria durys. Išvysime save skelbiantį Evangeliją kitiems. O išėję skelbti Evangelijos, pamatysime, kad Jėzus su mumis – Jis duoda mums reikiamų žodžių, nes trokšta kiekvieną žmogų parsivesti į Tėvo namus.