Šventojo Pauliaus gyvenimas ir mokymas
(Pabaiga. Pradžia 2008 m. liepos–rugpjūčio numeryje)
Naujas mąstymas
Per krikštą Kristuje, t. y. panardinimą į Jo kūną, mūsų dvasia ir protas yra atnaujinami. Tai perkeitimas iš senosios prigimties į naują kūrinį (plg. Gal 6, 14–15). Paulius efeziečiams priminė, kad jie numirė kartu su Kristumi ir buvo prikelti su Juo. Apaštalas juos ragino: „atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 22–24; plg. Kol 3, 10; Rom 12, 2).
Paulius pagonims pateikė tvirtą dvasinį principą. Kol nepažinome Kristaus ir išganymo, mus valdė aistros ir geismai: geidulys, godumas, pasipūtimas, neapykanta. Buvome apsėsti turto kaupimo, nustumdavome kitus, kad tik patys pirmautume, troškome patenkinti savo savanaudiškus troškimus. Būtent jiems teikėme pirmenybę.
Paulius mokė, kad ne godumas, ne tuštybė, ne valdžios troškimas, bet Evangelijos tiesa turėtų uždegti ir vesti pirmyn krikščionis. Krikščioniui svarbiausia tiesa turėtų būti pripažinimas, kad jis yra Dievo vaikas, Šventosios Dvasios šventovė, Kristaus kūno narys, jo tikslas – amžinasis gyvenimas, jis yra atsakingas prieš Dievą už savo ir savo šeimos gyvenimą, jis privalo atleisti savo priešams. Taigi visas žmogaus gyvenimas – jo mąstymas ir veikimas – yra perkeičiamas ir atnaujinamas.
Nors nesame įpratę naujaip mąstyti ir elgtis, esame raginami gyventi kaip atnaujinti žmonės: „Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 2–3).
Kad mano džiaugsmas būtų tobulas
Širdies ir proto perkeitimą atspindi mūsų tarpusavio santykiai. Atsisakę savo savanaudiškos prigimties „apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 12–14; plg. Ef 5, 3–13; Gal 5, 13–23). Visa tai Pauliaus džiaugsmą padarė tobulą (plg. Fil 2, 2). Paulius troško, kad krikščionys būtų „Dievo sekėjai“ (Ef 5, 1), mylintys, atleidžiantys ir atjaučiantys.
Tokia meilė žmonėms yra priešinga įprastinei. Apaštalas mokė, kad anaiptol nepakanka būti maloniems ir geraširdiškiems su kitais, turime numirti kūnui, t. y. susitelkimui į save. Tariamas savo teises turime paaukoti savo brolių ir seserų labui. Labiau nei savo poreikių turime paisyti kitų žmonių reikmių, tapti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 2–5).
Pauliaus mokymas iš esmės prieštarauja mūsų laikais išpopuliarėjusiai savirealizacijos sampratai, pernelyg dideliam pasitikėjimui savimi, pastangoms save įtvirtinti. Krikščionys turi paklusti vieni kitiems, kaip Kristus pakluso Tėvo valiai (plg. Ef 5, 21). Iš meilės kylantis nuolankus klusnumas kuria taiką, džiaugsmą ir ugdo Kristaus kūną. Apaštalo galutinis patarimas besikivirčijantiems korintiečiams: „Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Kor 13, 11).
Kristaus kūno ugdymas
Naujasis gyvenimas Dvasioje taip pat yra Kristaus kūno ugdymas. Kai žmogus priima išgelbėjimo žinią ir yra įsodinamas į Kristaus kūną, jis tampa atsakingas už to kūno, kurio narys yra, stiprinimą ir auginimą.
Pasak Pauliaus, žmonės kūne veikia pagal Šventosios Dvasios duotas dovanas ir tarnystes. Pirmojo laiško korintiečiams 12 skyriuje Paulius išvardijo dvasines dovanas, padedančias kūno nariams jį ugdyti ir tobulinti. Tai išmintis, pažinimas, tikėjimas, gydymas, stebuklų darymas, pranašavimas, dvasių atpažinimas, kalbos ir kalbų aiškinimas (plg. 1 Kor 12, 8–11). Šios dovanos pirmučiausia yra skirtos „bendram labui“ (1 Kor 12, 7), nors jos sustiprina ir tą, kuris jas dosniai naudoja kitų labui.
Svarbu tinkamai naudoti šias dovanas, kad visas kūnas ugdytųsi ir bręstų. Be šių dovanų kūnas silpsta. Minėtąsias dovanas aiškiai įžvelgiame šventųjų gyvenime, tačiau nemanykime, kad jos teskirtos tik keliems išrinktiesiems. Kiekvienas Kristaus kūno narys gauna Šventąją Dvasią, tad visi nariai – kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai – gali ir privalo naudoti tas dvasines dovanas, kurias gavo kitų labui.
Pasak Pauliaus, be Dvasios dovanų, yra ir įvairių tarnysčių. Vienus Kristus paskyrė „apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais“ (Ef 4, 11; taip pat 1 Kor 12, 28–31). Kaip ir dovanos, tarnystės yra skirtos „Kristaus kūno ugdymui“ (Ef 4, 12).
Šioms tarnystėms atsidavusių žmonių reikia ir šiandien. Mums reikia ganytojų, pranašų, mokytojų… Šios tarnystės padeda išsaugoti kūno vienybę ir darną. Kiekvienas kūno narys veikia pagal Dvasios jam patikėtas dovanas ir tarnystes ir taip skirtingi kūno nariai suauga į viena su Kristumi ir save pačius bei visą kūną „stato meilėje“ (Ef 4, 16). Taigi nariai siekia tapti žmonėmis „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13).
Kristaus kvapsnis
Turime išgyventi Evangelijos tikrovę, kad suprastume Evangelijos žinią apie išganymą Jėzuje Kristuje. Tik tada, kai priimsime vidun Evangelijos tiesą, mūsų gyvenimas ims išties keistis. Tik tada galėsime keisti pasaulį. Paulius mums meta iššūkį būti Kristaus aukos kvapsniu (plg. 2 Kor 2, 15). Tiems, kurie tiki, turime būti gyvenimo kvapsnis. Ir mes, kaip Paulius ir kiti krikščionys, esame pašaukti Dvasios galia skelbti pasauliui, kad „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 11).
