GYVIEJI KRISTAUS ATVAIZDAI
Pašaukti būti Kristaus buvimo pasaulyje tarpininkais, kunigai Bažnyčiai tarnauja kaip sutaikintojai, gydytojai, mokytojai ir bičiuliai. Jų pašaukimas – itin reiklus ir kartais netgi tam tikra prasme nedėkingas. Jo keliamus reikalavimus įvykdyti be Viešpaties teikiamos malonės, ypač malonės, kuri gaunama švenčiant Eucharistiją, tiesiog neįmanoma.
Mes tikime, kad kai kunigas veikia laikydamasis Jėzaus įsakymo „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19), jis atstovauja pačiam Kristui. Ir veikia ne tik savo labui, nes Eucharistija nėra privatus pamaldumo aktas ar tik kunigo ir Kristaus bendravimas. Ateidamas aukoti Eucharistijos kunigas prie altoriaus kaip Jėzus atsiveda visus žmones, kuriems jis tarnauja. Kaip Jėzus ant kryžiaus visus mus apglėbė, nes mirė už visus, taip šiandien kunigas pasiima mus – liūdnus ir kenčiančius, džiugius ir patenkintus – pas Tėvą, kad Jis mus perkeistų savo malone ir gailestingumu. Šia prasme kunigas yra gyvasis Kristaus atvaizdas.
Kas turima galvoje sakant, kad kunigas švęsdamas Eucharistiją atstovauja Kristui? Pažvelkime į glaudų ryšį tarp kunigo tarnystės ir Jėzaus, mūsų didžiojo vyriausiojo kunigo.
Jėzus – mūsų didysis vyriausiasis kunigas
Kad suprastume, ką reiškia pasakymas – kunigas atstovauja Kristui, pirmiausia turime suvokti, kas turima galvoje sakant, kad Jėzus yra vyriausiasis kunigas. Apie tai daugiausia rašoma Laiške žydams. Jame minima, kad vyriausiasis kunigas Jeruzalėje įeidavo į šventyklos šventąją su aukų krauju, idant išlaisvintų žmones iš nuodėmių. Jis veikdavo kaip tarpininkas tarp Dievo ir Jo tautos. Vyriausiasis kunigas atnešdavo tautos reikmes Dievui ir perduodavo Dievo malonę bei gailestingumą Jo tautai.
Kaip ir vyriausiasis kunigas, Jėzus tapo tarpininku, atnešančiu Dievui žmonių reikmes, o jiems išliejančiu atpirkimą bei išganymą. Jėzus kaip vyriausiasis kunigas sykiu ir užtaria mus malda prieš Dievo sostą (plg. Žyd 7, 25).
Nors Jėzus yra kaip Izraelio aukštieji kunigai, tačiau Jo tarnystė jų tarnybą pranoksta (plg. Žyd 8, 6). Vyriausieji, arba aukštieji, kunigai aukodavo ožių ir veršių kraują, kad atsiteistų už tautą, o Jėzus aukojo savo kraują, Kraują, kupiną Dievo galybės ir malonės (plg. Žyd 9, 12–13).
Kristaus Kraujas yra nepalyginti vertingesnis. Aukštųjų kunigų aukojamos kraujo atnašos buvo skirtos apšlakstyti suteptuosius, pašventinti ir suteikti kūno švarumą (plg. Žyd 9, 13). Tai būdavo atsiteisimas už praėjusių metų nuodėmes, suteikdavęs žmonėms galimybę pradėti gyventi naujai. Jėzaus auka, priešingai, įvykdyta vieną kartą visiems laikams (plg. Žyd 10, 10). Ja atpirktos ne tik praeities nuodėmės, bet ir visų laikų visos nuodėmės.
Pašaukti būti Kristaus atvaizdais
Jėzus, liepdamas „darykite tai mano atminimui“, apaštalus išskyrė kaip kunigus pagal Jo atvaizdą. Jis įsteigė naująją kunigystę, o apaštalus paskyrė šios Naujosios sandoros tarnais. Mes tikime, kad per Šventimų sakramentą kunigai gauna ypatingą patepimą tęsti Jėzaus kunigystę žemėje. Jie atstovauja Kristui mūsų labui: taria Jo žodžius ir atlieka Jo tarnystę.
Taigi kunigus tinka vadinti Jėzaus atvaizdais, ypatingu būdu Jį atspindinčiais. Jie laisvai pasirinko atsisakyti savo nepriklausomybės, kad atrastų savo tapatybę Viešpatyje ir nesusisaistytų su savo pasiekimais. Kiekvienas kunigas, kad ir koks netobulas ir silpnas, kaip Kristaus atvaizdas yra išskirtinis Viešpačiui. Kunigystė – ne tik asmeninis apsisprendimas ir anaiptol ne karjeros pasirinkimas. Tai dieviškasis įpareigojimas, iš Dievo ateinantis pašaukimas. Šis pašaukimas yra Šventimų priežastis. Sykiu iš jo kyla galia prisiimti Jėzaus valdžią, veikti tarp žmonių kaip Kristaus atstovui.
Tarpininkas tarp Dievo ir Jo tautos
Ta kunigui patikėta valdžia ir sykiu atsakomybė yra susijusi su jo kaip tarpininko vaidmeniu. Ypač akivaizdžiai ir ypatingai šis vaidmuo atsiskleidžia per šventąsias Mišias. Būtent prie altoriaus kunigas pilnatviškiausiai tęsia Jėzaus kunigiškąją tarnybą. Būtent čia jis įžengia į Dievo šventų šventąją, aukoja Dievui duonos ir vyno atnašą. Iš čia jis aplink altorių susirinkusiai tikinčiajai liaudžiai atneša Dievo malonę ir palankumą. Būtent čia sudabartinamas Kalvarijos stebuklas.
Kunigas kaip tarpininkas turi privilegiją sujungti tai, kas yra žmogiška, su tuo, kas yra dieviška. Jis atstovauja Dievui, kviečiančiam savo žmones, jiems liepiančiam, juos mokančiam. Kunigas perteikia Dievo troškimą, kad taptume Jo Kūno ir Kraujo dalininkais, Jo kvietimą priimti Jo meilę ir raginimą Juo sekti, klausyti Jo mokymo. Sykiu kunigas atstovauja mums pas Dievą. Jis Dievui perduoda mūsų prašymus ir maldavimus, mūsų šlovinimą ir aukas. Kunigas, kaip ir Jėzus, yra mūsų užtarėjas pas Dievą.
Kunigai taip pat aukoja Dievui ir savo gyvenimą. Šia itin asmenine auka jie iš naujo patvirtina savo pašaukimą ir atsidavimą Dievui. Jie ateina pas dangiškąjį Tėvą kaip auka Bažnyčios ir žmonių labui. Suvienyta su tobula Kristaus auka, netobula kunigo gyvenimo auka jį priartina prie Viešpaties ir suteikia jo tarnystei nepaliaujamą malonę.
Be to, kunigas aukodamas Eucharistiją ne tik savo gyvenimą vienija su duonos ir vyno auka. Jis atnašauja Viešpačiui ir mūsų gyvenimą. Visos mūsų nuodėmės, baimės ir nesėkmės – visa surenkama ir sumalama į vieną duoną, kuri nunešama pas mūsų dangiškąjį Tėvą. Jis visa tai su meile priima ir laiko mus arti savo širdies.
Dieviškieji mainai Jo atminimui
Jėzus mokė: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 39). Per atnašavimą atiduodame savo gyvybę Viešpačiui. Ją simbolizuoja ant altoriaus padedamos dovanos. Komunijos metu prisiartinę prie altoriaus gauname daugiau negu atidavėme. Gauname prisikėlusio Jėzaus dieviškąjį gyvenimą, Jo gyvybė įteka į mūsų kūną ir širdį. Per šiuos dieviškuosius mainus įvyksta kai kas itin galingo. Ne tik atsiduodame Jėzui ir ne tik gauname Jėzaus gyvenimą. Iš Jo rankų atgauname ir savo gyvybę bei gyvenimą. Atgauname tai, ką paaukojome Viešpačiui per atnašavimą. Praradę save Jėzuje, Jame save ir atrandame. Bet tas gyvenimas, kurį Jame atrandame, yra perkeistas. Tai ne tas pat gyvenimas, kurį Jam paaukojome.
Jėzus numirė ir po trijų dienų prisikėlė. Tokie žmogiški–dieviški mainai vyksta kaskart švenčiant Mišias. Per Komuniją patiriame, ką reiškia suartėti su Jėzumi, būti pakylėtam drauge su Juo. Jo artumą jaučiame savo kūne. Jau žinome, kad esame perkeisti.
Štai kodėl Jėzus naktį prieš mirtį įšventino kunigus – kad jie galėtų tai tęsti Jo atminimui, kad jie galėtų be paliovos aukoti savo gyvenimus Jam, dalyti Jo dovanas mums ir iš Jo mums sugrąžinti perkeistus gyvenimus, pakylėtus Jo dieviškon artumon.
Kunigų metai
Broliai seserys, švęsdami Kunigų metus stenkimės žvelgti į kiekvieną kunigą, ypač kai jis švenčia Mišias, kaip į Kristaus atvaizdą. Nelaikykime kunigų tik gerais vyrais, atsidėjusiais kilniam tikslui. Dievas nori, kad, žiūrėdami į kunigą, matytume Jėzų, besidarbuojantį per savo tarną, per netobulą žmogų, Jo ir Jam išskirtą.
Plačiausia prasme Kunigų metai yra ir visų mūsų metai. Jėzus, mūsų didysis vyriausiasis kunigas, paaukojo savo gyvenimą mūsų labui, gyvenimą, kuris viskuo buvo panašus į mūsų, išskyrus nuodėmę. Ir mūsų kunigai atidavė savo gyvenimą už mus – visą gyvenimą, išskyrus nuodėmę. Vienydamiesi su kunigų atnašaujama auka, ir mes atiduodame savo gyvybę ant altoriaus. Kaip vieno kūno nariai, suvienyti su Viešpačiu, visi esame perkeičiami per kiekvienas Mišias. Tai mūsų galimybė vis labiau artėti prie Jėzaus.
