ŽODIS tarp mūsų

SANDOROS VIEŠPATS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Straipsnis 1
Tautai ištikimas Dievas

Kokias mintis sukelia žodis „sandora“? Ar šis žodis priklauso tik religijos sričiai? Jis buvo vartojamas senovėje, o su šiuolaikinės visuomenės tikrove galbūt neturi nieko bendro? Iš tiesų sandora yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Besituokiantys prisiekdami vienas kitam tarpusavyje sudaro sandorą. Jie sutaria kartu gyventi meilėje ir vienas kitam padėti. Šeimų gyvenimas verda pagal nerašytas sandoras – susitarimus, kokias pareigas vieni kitų atžvilgiu turi tėvai ir vaikai. Panašiai ir sporto komandos sudaro sutartis, arba sandoras, su žaidėjais. Jos išdėsto, ko tikisi iš kiekvieno komandos nario, ir įsipareigoja kiekvienam mokėti tam tikrą pinigų sumą.

Jau daug amžių sudaromos sandoros. Senojo Testamento laikais nesutariančios gentys derėdavosi, sudarydavo paliaubas, sandoras. Kartais silpnesnė tauta užmegzdavo santykius su stipresniąja ir pasiūlydavo sudaryti sandorą. Stipresnė tauta pažadėdavo saugoti silpnesniąją ir ja rūpintis, jei pastaroji sutikdavo nesudaryti sąjungos su stipresniosios tautos priešais.

Kad ir kas sudarydavo sandorą – silpnieji ar stiprieji, kad ir koks būdavo sutarties pagrindas – svarbus ar menkas, viena niekada nekisdavo: sandora buvo laikoma šventu, niekada nelaužomu susitarimu. Abi pusės buvo saistomos įsipareigojimų, neištikimoji pusė galėjo būti nubausta ir Dievo, ir įžeistosios pusės.

Abraomas – grynos malonės sandora

Anais laikais sandoros buvo įprastos ir svarbios, todėl ir Izraelio tauta savo santykį su Dievu suvokė kaip sandorą. Dievui pašaukus Abraomą keliauti į Pažadėtąją žemę, tapo aišku, jog Jis panoro užmegzti glaudžius ryšius su savo tauta: norėjo ją auginti, saugoti, globoti. Jis išsirinko tautą, kad pasaulis pamatytų, koks ištikimas ir mylintis Jis yra.

Kaip ir daugelis anų laikų sandorų, Dievo sandora yra stipresniosios pusės sutartis su silpnesniąja. Dievas, stiprioji pusė, priėmė Izraelį, silpnesniąją pusę, ir įsipareigojo jį globoti bei saugoti. Izraeliečiai savo ruožtu prisiekė negarbinti svetimų dievų ir deivių, nesielgti kaip pagonys.

Nors Dievo sandora yra panaši į kitas sandoras, ji turi vieną esminį skirtumą: Dievo sandora su Izraeliu buvo grynos malonės veiksmas. Dievas apsireiškė bevaikiam klajokliui Abraomui. Jis pakvietė Abraomą sekti Juo ir už ištikimybę pažadėjo jį laiminti. Abraomas susilauks vaikų  – palikuonių, gausių kaip žvaigždės danguje. Ši nauja tauta taps palaiminimu visam pasauliui, Dievo malonės, ištikimybės, globos šaltiniu kiekvienam, atsigręžusiam į Jį.

Visa tai Dievo iniciatyva. Abraomas neieškojo dieviškosios apsaugos. Jis neprašė, kad jį laimintų ar jam padėtų. Dievas tiesiog apsireiškė ir sudarė sandorą su juo. Abraomui tereikėjo patikėti Dievo pažadais ir sekti Juo.

Mozė – naujas pašaukimas ir nauja tapatybė

Abraomas buvo tik pradžia. Iš kartos į kartą Dievas rodė savo ištikimybę primindamas ir puoselėdamas sandorą su savo tauta. Praėjus daugeliui amžių po Abraomo, izraeliečiams kenčiant vergovę Egipte, Dievas iš naujo pasilenkė prie tautos ir išgelbėjo ją. Per Mozę Dievas savo tautą vedė per Raudonąją jūrą į dykumą, kur iš naujo pasiūlė sudaryti sandorą.

Šį kartą sandora buvo platesnė ir nuodugnesnė. Platesnė, nes ja pabrėžtas Izraelio, kaip atskiros ir vienintelės tautos, įsteigimas. Sudarius sandorą žmonės jau buvo ne tik Abraomo palikuonys. Prieš sudarydamas sandorą su savo tauta, Dievas jai tarė: „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save jus atsivedžiau. O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 4–6).

Jie buvo išrinktoji tauta, tauta, turinti misiją, kaip jokia kita tauta. Dievas išsirinko juos ir jie buvo brangūs Jo akyse. Jis pažadėjo juos saugoti ir maitinti, o izraeliečiai davė pažadą Juo sekti ir būti Jo ypatinga tauta.

Ši sandora buvo nuodugnesnė, nes Dievas aiškiai išdėstė, kokio elgesio tikisi iš savo tautos. Jis davė jiems Dešimt įsakymų, kad gyvenimu galėtų liudyti Jo šventumą ir teisumą. Jis suteikė tautai galimybę Jį garbinti prie sandoros skrynios, jog ji būtų arčiau Jo ir giliau Jį pažintų. Nurodė, kaip bendrauti su aplinkinėmis tautomis, kad tauta liktų ištikima Jam ir sykiu skleistų Jo gerumą tautoms.

Šia sandora Dievas parodė meilę Abraomo palikuonims ir pašaukė juos gyventi liudijant Jo didybę pasauliui.

Jeremijas – Naujoji sandora

Laikas ėjo, izraeliečiai augo ir klestėjo. Jie apsigyveno Kanaano žemėje, kaip Dievas buvo pažadėjęs Abraomui, ir ėmė gyventi kaip nepriklausoma, šventoji Dievo tauta. Bet ilgainiui Izraeliui kilo bėdų. Tauta ėmė pamiršti savo išskirtinį pašaukimą. Ji pamiršo Dievo su ja sudarytą sandorą ir jos gyvensena maža kuo skyrėsi nuo aplinkinių tautų. Turtuoliai nesibodėjo išnaudoti vargšus, religiniai vadovai susižavėjo kanaaniečių ir filistinų religijomis. Izraelio karaliams labiau rūpėjo didinti savo galią, o ne rūpintis tautos ištikimybe sandorai ir jos taikiu gerbūviu.

Tauta, nutoldama nuo sandoros su Dievu, deja, sykiu nutolo ir nuo Jo malonės bei globos. Galiausiai Izraelį užkariavo ir nuniokojo stipresnės aplinkinės tautos. Ar nesudarė Dievas sandoros su jais? Ar nepažadėjo jų saugoti? Kas nutiko? Pamažu izraeliečiai suvokė, kad taip nutiko dėl jų pačių nuodėmių. Jie patyrė sandoros su Dievu nesilaikymo padarinius.

Tačiau Dievas nepaliko Izraelio vieno. Jis juo toliau rūpinosi siūlydamas savo meilę ir malonę. Jis norėjo, kad tauta būtų ypatinga Jo nuosavybė. Dievas troško, kad ji taptų šviesa kitoms tautoms. Jis sudarė sandorą su ja ir buvo pasiryžęs jos laikytis. Per pranašą Jeremiją Dievas pažadėjo vėl surinkti tautą ir sudaryti su ja naują, geresnę sandorą: „O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. Ir nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: „Pažinkit VIEŠPATĮ!“ Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“ (Jer 31, 33–34).

Dievas ir per pranašą Ezekielį pažadėjo: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, – jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas“ (Ez 36, 26–28).

Ištikimasis Dievas

Kad ir kokie neištikimi buvo izraelitai, Dievas liko ištikimas. Ir kai tapo aišku, jog jie patys nepajėgūs laikytis sandoros, Jis pažadėjo padėti – sudaryti naują sandorą su jais. Žvelgdami į išganymo istoriją matome, kad naujosios sandoros pažadas išsipildė Jėzuje, paaukojusiame save už mus ant kryžiaus. Apie šią sandorą kalbėsime kitame straipsnelyje.

Broliai ir seserys, Dievas ištikimas savo pažadams. Nuo pat pradžių Jis mus globojo, rūpinosi, kad taptume šventa, ypatinga tauta. Nuo pat pradžių Jis pažadėjo mus apdovanoti savo malone. Tad gyvenkime sandora ir pažadu būti Jo šventąja tauta, Jo šlovei skirta tauta.