ŽODIS tarp mūsų

DABAR IŠSIPILDYMO METAS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Straipsnis 2
Mums duota naujoji sandora, grįsta geresniais pažadais

Daugiau nei penki šimtai metų iki Kristaus gimimo pranašas Jeremijas pranašavo, jog Dievas ketina sudaryti „naująją sandorą“ su savo tauta (plg. Jer 31, 31). Ši naujoji sandora daug daugiau sieksianti ir apimsianti nei ankstesnė. Ji bus tokia kitoniška, kad Jeremijas skelbė: „Juk VIEŠPATS sukūrė naują dalyką žemėje“ (Jer 31, 22). Taigi Dievas tarsi iš naujo perkurs savo tautą.

Ankstesniame straipsnelyje aptarėme, jog Dievas per šią sandorą pažadėjo įdėti savo Įstatymą į mūsų širdis. Jis pažadėjo duoti mums naują širdį ir naują dvasią. Ir Jo sandora visiškai išsipildė Jėzuje.

Šiame straipsnelyje norime šią naująją sandorą išsamiau patyrinėti. Norime aptarti ją kaip begalinį Dievo rūpinimąsi savo tauta, pamatyti, jog ji yra geresnė sandora nei ta, kurią Dievas sudarė su Izraeliu. Taip pat pažvelkime, kaip ši sandora suvienija mus su Dievu.

Mūsų dieviškasis Tarpininkas

Vienas tarpininko vaidmenų – susvetimėjusių pusių suartinimas. Šventasis Raštas pasitelkia tarpininko vaizdinį, kad apibūdintų Jėzų ir Jo veikimą mus sutaikant su Dievu. Iki Kristaus sutaikinimas vykdavo išliejant aukai skirtų gyvulių kraują.

Dievui sudarant sandorą su savo tauta, Mozė veikė kaip tarpininkas: vieną dalį gyvulių kraujo išliejo ant altoriaus, o kitą – ant tautos. Ši auka buvo ženklas, kad Dievas ir Jo tauta yra suvienyti krauju „sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius“ (Iš 24, 8).

Vyriausiasis kunigas atlikdavo tarpininko vaidmenį kasmet švenčiamą Permaldavimo dieną aukos krauju pašlakstydamas altorių. Šis kraujas buvo aukojamas kaip išpirka už nuodėmes, kurias tauta padarė tais metais, ir be kraujo jos nuodėmės negalėjo būti atleistos (plg. Kun 17, 11).

Kad ir kokios geros buvo šios aukos, jos buvo ribotos. Gyvulių aukos uždengdavo tautos nuodėmes, bet, pasak Šventojo Rašto, jos negalėjo sunaikinti nuodėmių (plg. Žyd 10, 4). Reikėjo kai ko daugiau. Tautai reikėjo kitokio tarpininko, kitokios aukos.

Todėl Dievas sudarė naują sandorą. Ji irgi buvo paženklinta krauju, tik šį kartą tas kraujas buvo Jėzaus kraujas. Šį kartą mūsų tarpininku tapo ne nuodėmingas vyriausiasis kunigas, o pats Jėzus, Dievo Sūnus, nesuteptas jokios nuodėmės. Jis už mus išliejo savo kraują, tad mūsų nuodėmės ne tik buvo pridengtos, bet ir nuplautos. Jo kraujas turi galią apvalyti mūsų širdis ir sąžines. Negana to, Jis turi galią mus suvienyti su Dievu tokiu ryšiu, kokio negalėtų suteikti jokia kita auka.

Kupina malonės sandora

Ši sandora yra žymiai daugiau nei vien tik nuodėmių atleidimas. Kaip sandoros tarpininkas Jėzus ne tik išpirko mūsų nuodėmes, bet ir išgelbėjo mus. Jis suvienijo mus su Dievu, pašalino visas kliūtis, skyrusias mus nuo Dievo: ne tik mūsų nuodėmes, bet ir mūsų bejėgiškumą. Jis atėjo mus mokyti, kaip tapti šventiems, dosniems, kaip rūpintis kitais. Nuo savo mirties akimirkos, žymėjusios naujosios sandoros pradžią, Jėzus lieja beribę malonę, padedančią mums ištikimai gyventi naująja sandora.

Pažvelgę į Senojo Testamento istoriją pamatysime, jog izraeliečiai buvo įsukti beviltiško rato. Iš pradžių jie būdavo nuolankūs ir dėkingi Dievui, laikui bėgant susigundydavo nuo Jo nusigręžti ir Jam nepaklusti. Galiausiai jie sulaužydavo sandorą ir juos ištikdavo itin liūdni padariniai. Įvykus didžiulei nelaimei tauta suvokdavo, jog nusidėjo, imdavo atgailauti už nuodėmes ir vėl gręždavosi į Dievą, bet ir vėl viskas kartodavosi iš pradžių (plg. Ts 2, 7–23).

Naujoji sandora yra kitokia. Joje slypi didesnė atpirkimo malonė ir niekas negali jos įveikti. Jos dovanos ir malonės apima kiekvieną laikmetį ir yra tokios pat gaivios kaip ir Prisikėlimo dieną. Pasak Pauliaus, dabar visur „apstu“ malonės (plg. Rom 5, 20).

Planas atsiskleidžia

Laiške žydams rasime gilesnių įžvalgų apie naujosios sandoros malonę. Tai parodoma lyginant dvi sandoras. Pasak Laiško žydams, Jėzus yra „aukštesnės, svarbesniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas“. Toliau pabrėžiama, „jeigu ana pirmoji būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai“. Bet Dievas įžvelgė trūkumų, todėl pažadėjo: „aš su Izraelio namais ir su Judo namais sudarysiu Naują Sandorą“ (Žyd 8, 6–8).

Akivaizdu, jog pirmajai sandorai kažko stigo. Tai nereiškia, kad ji buvo negaliojanti. Dievas nedaro klaidų! Tiesiog pirmoji sandora buvo ribota. Ji neturėjo tiek galios ir malonės, kad izraeliečiai galėtų laikytis Dievo įstatymų. Dievas išliejo jiems savo malonę, bet ji tiesiogiai nepalietė jų puolusios prigimties.

Šv. Paulius Laiške romiečiams rašo, kad pirmosios sandoros tauta troško eiti Dievo keliais, bet juos pamesdavo, nes nuodėmė buvo gyva ir veiksminga. Kalbėdamas savo tautiečių vardu Paulius sušunka: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! <...> Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 7, 24 – 8, 2).

Geresni pažadai

Kas tie „geresni pažadai“? Jie susiję su trimis Dievo darbais mūsų mintyse ir širdyse. Pirma, per naująją sandorą Dievo įstatymai bus įrašyti mūsų širdyse Jo paties ranka. Antra, šios sandoros dėka kiekvienas galime užmegzti gilų asmeninį santykį su Dievu. Trečia, dėl Jėzaus už mus išlieto kraujo visos mūsų nuodėmės yra atleistos ir visam laikui užmirštos.

Žinoma, sudarant sandorą dalyvauja dvi pusės, kiekviena turi savo įsipareigojimus. Iki šiol kalbėjome apie Dievo ištikimybę savo pažadams. Bet turėtume nepamiršti, kad Dievas tikisi, jog ir mes laikysimės per sandorą savo prisiimtų įsipareigojimų. Kad mylėsime Jį, laikysimės Jo įsakymų, mylėsime vienas kitą, būsime teisingi, pasirūpinsime tais, kurie patys nebegali savimi pasirūpinti.

Jei esame ištikimi sandorai, matome išsipildančius Dievo pažadus. Patiriame Dievo malonę, kuri mus laiko šalia Jo, padeda pasipriešinti gundymams ir mylėti vienam kitą.

Kodėl? Nes, pasak Jeremijo, Dievas įstatymą įrašė į mūsų širdis. Jis padarė mus naujais kūriniais. Dabar įveiksime savo puolusios prigimties suvaržymus, jei atsigręšime į Viešpatį. Atsispirsime nuodėmės įtakai, nes mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Jėzumi (plg. Rom 6, 11–12; Gal 2, 19–20). Todėl nenuostabu, kad visa tai Šventasis Raštas vadina „geresniais“ pažadais!

Švęskime naująją sandorą

Kaip kasmetinis Velykų šventimas izraeliečiams buvo proga prisiminti ir atnaujinti sandorą su Viešpačiu, taip ir mes kasdien švęsdami šv. Mišias atnaujiname savo sandorą su Viešpačiu. Pasak Vatikano II Susirinkimo Tėvų mokymo, šv. Mišiose yra atnaujinama Dievo ir žmogaus sandora: „Viešpaties sandoros su žmonėmis atnaujinimas įtraukia tikinčiuosius į karštą Kristaus meilę ir ja uždega“ (Sacrosanctum Concilium, 10). Ant altoriaus atnašaudami Kristaus Kūną ir Kraują švenčiame Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Per Mišias Dvasia mus patepa ypatinga Kristaus meile bei pasitikėjimu Viešpačiu.

Broliai ir seserys, tai yra naujosios sandoros šlovė. Per Jėzų Dievas mus pakvietė į savo dieviškąjį gyvenimą. Ši naujoji sandora, sudaryta paties Jėzaus Krauju, parodo Dievo meilės mums ir gylį, ir plotį. Šią sandorą švenčiame ir iš naujo patiriame visada, kai dalyvaujame šv. Mišiose. Niekada nepamirškime, koks geras dangiškasis Tėvas, ir visada džiaukimės mūsų sandoros su Juo didybe!