ŽODIS tarp mūsų

ŽMOGAUS KŪNO KILNUMAS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Straipsnis 4

(Pabaiga. Pradžia Nr. 1)

Vienas Kūnas Kristuje

Žmogaus kūnas sukurtas būti regima viso asmens išraiška. Jis nėra tik laikinas priedas, trumpam paskolintas žmogui. Kūnu mes bendraujame su aplinkiniu pasauliu – kalbame, šypsomės, ištiesiame pasisveikinimui ranką, apkabiname, jaučiame karštį ar šaltį.

Į šį pasaulį ateiname mūsų tėvų kūnų fizinio susijungimo dėka. Su mūsų kūnu neatskiriamai susijusi mūsų tapatybė, tai, kas mes esame, ir mūsų žmogystė.

Taigi kūniškumas yra žmonių bendruomenės ir visuomenės pamatas. Nepaprastai svarbu, kad savo kūnu esame susiję su kitais žmonėmis. Dėl savo kūniškumo sudarome vieną žmoniją, vieną rūšį, arba giminę. Mes visi turime fizinę prigimtį. Dėl savo kūniškumo priklausome vienai materialiai visatai ir esame iš esmės priklausomi nuo kitų. Mums reikia maisto, gėrimo, miego. Mūsų kūnas turi savo poreikius. Ir mes esame nuo jo priklausomi. Negalime atmesti jo reikmių. Mūsų kūno organai ir sistemos turi augti, vystytis, būti sveiki, kad galėtume vaikščioti, kalbėti, dirbti, susilaukti vaikų.

Palyginkime žmones ir angelus, kad geriau suvoktume žmonių visuomenės kūniškumą. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad angelai – jie yra grynos dvasios, neturinčios kūnų, – negali būti vienos giminės, arba rūšies, nes jie nėra kūniškos būtybės (Teologijos suma Ia, q. 50, a. 4). Taigi angelus tiesiogiai sukūrė Dievas (juk nėra kūdikių angelų), ir kiekvienas angelas yra skirtingos rūšies esybė.

Aiškiausiai šis mokymas pagrindžiamas Laiško žydams 2 skyriuje. Jo autorius rašo, kad Jėzus, amžinasis Dievo Sūnus, tik trumpam laikui mažesnis negu angelai, už mirties kentėjimus apvainikuotas didybe ir garbe (plg. Žyd 2, 9). Jėzus atėjo daugybę žmonių „nuvesti į garbę“ (Žyd 2, 10). Jis tapo žmogumi, o mes tapome Jo broliais ir seserimis, nes „šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais“ (Žyd 2, 11). Taigi ne apie angelus, o apie Jį rašoma: ne angelams Dievas „pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame“ (Žyd 2, 5).

Kitaip tariant, Jėzus atėjo visus suburti į brolių ir seserų šeimą, besidalijančią Švenčiausiosios Trejybės gyvenimu. Tai Jis įvykdė prisiimdamas žmogiškąją prigimtį, jos kūniškumą. Jis dvasiškai susivienijo su nuodėmingais žmonėmis per fizinę mirtį ant kryžiaus. „Todėl jis turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui Vyriausiasis Kunigas ir galėtų atpirkti žmonių nuodėmes“ (Žyd 2, 17).

Jėzus tapo mažesnis už angelus, kad mus, kūniškas būtybes, išaukštintų labiau už juos. „Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys“ (Žyd 2, 16).

Taip žmogaus kūniškumas padaro įmanią žmonių visuomenę, žmonių kultūrą ir bendruomenę. Dėl savo kūniškumo esame iš pat pašaknių socialinės būtybės, sukurtos gyventi bendrystėje su kitais (plg. Paulius VI, Populorum progressio, 17). Esame susiję su kitais žmonėmis, nes turime kūnus; esame susiję su Dievu per mus gaivinančią dvasią.

Kūnas ir Bažnyčia

Taigi per kūną užmezgame ir palaikome ryšius, bendraujame. Dėl kūno ir jo veiklos tampame visuomenės nariais, neliekame paskiromis, tarpusavyje nesusijusiomis dalelėmis. Būtent kūnų susivienijimas yra visuomenės ir šeimos pagrindas.

Atgimę malonės gyvenimui esame suvienijami su Kristumi mūsų kūną pašventinančiomis apeigomis – vandens Krikštu. Taip Dievo Dvasia mus suvienija su Kristumi mūsų kūne ir per kūną. Ankstyvosios Bažnyčios laikais visus krikštijamuosius nardindavo į vandenį, tad jie savo kūnu pajusdavo, ką reiškia nužengti į vandenį ir iš jo pakilti. Krikštu esame suvienijami su Kristumi Jo šlovingame kūne ir gauname Dvasios, kuria Jėzus gyveno, gyvenimą. Taigi esame tiek dvasiškai, tiek fiziškai suvienijami su Kristumi. Suvienyti su Kristumi tampame Jo kūno nariais: „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 27).

Pačiai Bažnyčios prigimčiai būdinga vienyti žmones – kūniškas ir sykiu dvasines būtybes. Būtent Dvasia tikintiesiems duoda naują širdį, naują gyvenimo principą, idant sugyvintų jų sielas ir kūnus, patrauktų juos į tai, ką Naujasis Testamentas vadina koinonia, t. y. bendryste, arba buvimu viena, meilėje.

Vatikano II Susirinkimas aiškina, kad narystė Bažnyčioje apima ir buvimą viena kūnu bei siela su bažnytine bendruomene. Taip turi būti, bet dėl mūsų nuodėmingumo ir netobulumo ši vienybė kartais stokoja vieno ar kito sando. Nors ir priklauso Bažnyčiai, nėra išganomas tas, kuris ištvermingai nemyli ir pasilieka Bažnyčioje tik „kūnu“, o ne „širdimi“ (plg. Lumen gentium, 14). Tačiau kai kurie žmonės, nors nepriklauso Bažnyčios regimajam „kūnui“, bet jau džiaugiasi gyvenimu Dvasioje.

Daugybė yra vienas Kūnas

Kūno ir dvasios bendrytės ryšys akivaizdžiausiai pasireiškia Eucharistijoje. Krikščionys sudaro vieną kūną, t. y. vieną gyvą tikinčiųjų organizmą, suvienytą su Kristumi ir besimaitinantį Kristaus kūnu. Štai kaip tai pagrindė apaštalas Paulius: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Susirinkimas į vieną vietą, susibūrimas aplink altorių, maitinimasis vienu maistu – Dievo žodžiu ir Kristaus kūnu ir krauju – mus statydina į vieną bendruomenę, suaugina į vieną kūną.

Taip atrandame, kad graikų k. žodis soma (kūnas) turi kelias tarpusavyje susijusias reikšmes. Soma gali reikšti:

– fizinį kūną, Jėzaus ir kitų žmonių kūną;

– Eucharistinę duoną, tampančią Kristaus kūnu;

– Bažnyčią, kurios galva – Kristus.

Krikščionis, veikiantis tikėjimu ir priimantis į savo fizinį kūną Eucharistinį Kristaus kūną, vis labiau tampa bažnytinio, arba mistinio, Kristaus kūno, t. y. Bažnyčios, nariu.

Krikščionių bendruomenė

Krikščionių bendruomenę sudaro ir kūnu, ir dvasia susivieniję krikščionys. Be gyvenimo Dvasioje joks susiėjimas draugėn nėra krikščionių bendruomenė ir nestatydina Bažnyčios. Tačiau fiziškai nesueinant draugėn ir nebūnant kartu taip pat negali būti bendruomenės.

Apaštalų darbuose išvardyti krikščionių bendruomenei būtini elementai: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Norint laikytis kiekvieno iš šių elementų, reikia sueiti draugėn: krikščionys turėdavo susirinkti į vieną vietą, kad galėtų mokytis, dalytis tuo, kas vyksta jų gyvenime, švęsti Eucharistiją ir melstis.

Ankstyvosios Bažnyčios laikais daugelis dalijosi ir savo turtais: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 44–45). Iš tolesnio pasakojimo paaiškėja, kad ne visi visą savo turtą išparduodavo (plg. Apd 5, 4), tačiau cituotosios eilutės akivaizdžiai parodo, kad krikščionims būdinga dalytis medžiaginėmis gėrybėmis ir turtu. Tai buvo krikščioniškosios bendruomenės bruožas. Krikščionys neapsiribojo „dvasiniu“ bendravimu, neatmetė kūno reikmių.

„Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 46–47). Tai įstabus pirmosios krikščionių bendruomenės paveikslas. Tapti krikščionimi reiškia įsitraukti į krikščionių kūną, būti įsipareigojusiu tikinčiuoju – dalyvauti Kristaus mokinių bendruomenės veikloje. Bendruomenės nariai tampa broliais ir seserimis, sudaro naują šeimą. Jie dalijasi naujomis vertybėmis ir drauge kovoja prieš nuodėmę, šėtono ir pasaulio pagundas.

Būtina stiprinti kiekvienos krikščioniškosios bendruomenės „kūniškąjį“ gyvenimą, kad augtų jos dvasinis gyvenimas. Išsisklaidę mes pamažu užgęstame, atšąlame. Iš bendruomeninio, arba kūniškojo, Bažnyčios gyvenimo kyla parama, padrąsinimas, motyvacija. Esame kūriniai, kuriems reikia vieniems kitų (plg. 1 Kor 12, 14–26). Priėmę vieni kitus kaip brolius ir seseris Kristuje, priimame Pauliaus paraginimą: „aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje“ (Ef 4, 15).