ŽODIS tarp mūsų

ESI PALAIMINTAS!

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 1
Izraelis – Viešpaties palaiminta tauta

Palaiminti beturčiai dvasia…
Palaiminti taikdariai…
Palaiminti tyraširdžiai…
Palaiminti… Palaiminti… Palaiminti…

Šiuo žodžiu prasideda Palaiminimai, dažniausiai cituojama ir bene žinomiausia Biblijos vieta. Šios aštuonios trumpos eilutės amžiams bėgant įkvėpė ir paguodė, o sykiu ir metė iššūkį bei įtikino, daugybę žmonių. Jos ir nūdien geba uždegti. Net Mahatma Gandi, induistas, ir Dalai Lama, budistas, pavadino jas išminties ir pamokymo versme.

Negi gali nejaudinti palaiminimais Jėzaus nusakytas gyvenimo būdas? Visi norime būti taikdariai, tyraširdžiai ir gailestingi. Galbūt neišsyk suvokiame beturtystės dvasios ar liūdesio vertę, bet nujaučiame, koks paveikus nuolankumas ir nesavanaudiškumas, o šios dorybės susijusios su palaiminimais. Taigi palaiminimai atskleidžia kelią į krikščioniškąjį tobulumą, kurio visi širdies gelmėse ilgimės ir kurį trokštame pasiekti.

Palaiminimai – kur kas daugiau nei būdas gerai ar tobulai gyventi. Kad ir dažnai skaitome palaiminimus, ne viską, kas juose slypi, suimame domėn. O palaiminimus be galo svarbu suvokti, nes jie – to gyvenimo, kurį Jėzus atėjo mums padovanoti, šerdis. Ta mūsų taip sunkiai pastebima šerdis neužglaistyta, bet tarsi padėta prieš akis. Kiekvienas palaiminimas pradedamas Palaiminti… Tai Jėzaus žinios šerdis, tiek palaiminimų, tiek pačios Evangelijos. Tad kas tie palaiminimai ir kaip galime juos priimti į savo gyvenimą?

Izraelis – palaiminta tauta

Nuo pat pradžių izraelitai gyveno gausos palaiminimo pažadu. Patys pirmieji Dievo žodžiai Abraomui buvo šis pažadas: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas“ (Pr 12, 2).

Dievas pažadėjo laiminti Abraomą ir Sarą, keliaujančius iš savo namų Mesopotamijoje į Pažadėtąją žemę Kanoje. Tai buvo vaisingumo pažadas: po daugelio nevaisingumo metų jie susilauks kūdikio, kai tai atrodys nebeįmanoma. Šis pažadas turėjo padėti jiedviem ištverti tikėjime. Sykiu tai buvo taikingos ir gerai besiklojančios ateities pažadas. Jis Abraomą ir Sarą saugojo karų ir kivirčų metu.

Po kelių amžių, kai Abraomo palikuonys galiausiai buvo beįžengiantys į Pažadėtąją žemę, Mozė juos drąsino: „Jei laikysies VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti“ (Įst 30, 16).

Palaiminimai neatšaukti. Po šimtmečius trukusios vergijos, po dešimtmečių klaidžiojant dykumoje, po nuopuolių ir pakilimų, tikėjimui nusilpus ir vėl sustiprėjus, Dievas sakosi ir dabar norįs laiminti savo tautą. Be abejonės, Jis įspėjo, kad jei ji nusigręš nuo Jo, jai tekti patirti to išsižadėjimo padarinius. Tačiau netgi šį įspėjimą lydėjo gausių palaiminimų pažadas. Dievo pažadėtuosius palaiminimus nesunku priimti. Jie yra lūpose ir įrašyti širdyse, kad būtų labai artimi ir vykdomi (plg. Įst 30, 14). Tautai tereikia pasilikti su Viešpačiu ir palaiminimai srūte srus.

Kas tie palaiminimai?

Iš pažiūros Dievo duodami palaiminimai – medžiaginės gėrybės, ypač naujosios, Jahvės įkurtosios karalystės gėrybės. Iš pradžių tautai Dievas dovanojo žemę, srūvančią pienu ir medumi. Paskiau davė karalių Dovydą, žmogų, kurį pats Dievas pasodino sostan savo šventajame kalne (plg. Ps 2, 6). Galop Dievas davė tautai šventyklą, kurioje Jis buvoja. Šventykla – visos tautos garbė ir pasididžiavimas. Jokia kita tauta negavo tokių patikinimo ženklų, kaip šie, kylantys iš Dievo palaiminimų. „Nes VIEŠPATS išsirinko Zioną, – jis norėjo turėti jį savo Namais. „Tai mano poilsio vieta amžinai, – čia gyvensiu, nes toks mano noras. Gausiai laiminsiu jo maisto išteklius, vargšus pasotinsiu duona“ (Ps 132, 13–15).

Tai buvo tautos paveldas, suklestėjęs karaliaus Dovydo ir jo sūnaus Saliamono laikais. Tuo aštuoniasdešimties metų laikotarpiu Izraelis džiaugėsi taika ir didžiuliu krašto suklestėjimu. Visa ėjosi taip gerai, kad buvo aišku, jog Dievas tikrai gausiai laimina savo tautą. Žemė, karalius ir šventykla buvo ženklai išrinktajai tautai ir kaimyninėms tautoms, jog Dievas tikrai išsirinko Abraomo vaikus.

Ilgainiui, ypač kai Izraelis, kaip ir visos kitos tautos, patyrė ir pergalių, ir pralaimėjimų, įsitikinimas, jog Izraelis yra rinktinė, ypatinga Dievo tauta, ypatinga dėl savo medžiaginės gerovės, ėmė svyruoti. Ar tikrai Dievo ranka slypėjo už jų sėkmės?

Tokius klausimus imta ypač klausti maždaug šeštame amžiuje prieš Kristų, Izraeliui patyrus didžiausią tautinę nelaimę. Babilonijos karalius Nebukadnezaras užgrobė Jeruzalę, visiškai sudegino šventyklą ir karalių paėmė į nelaisvę. Be to, jis jėga išmetė žmones iš namų ir išvarė tremtin į Babiloną. Taigi izraelitai išsyk neteko savo karaliaus, žemės ir šventyklos. Jei pirma atrodė, kad Dievas juos apsčiai laimina, dabar rodės, kad Jis juos prakeikė.

Po maždaug septyniasdešimties metų tremties naujai kartai buvo leista sugrįžti į Jeruzalę ir atstatyti miestą. Kad ir kaip troško, tauta jau nepajėgė susigrąžinti tokių šlovingų dienų, kaip Dovydo ir Saliamono valdymo laikais. Izraelis jau nebebuvo nepriklausoma tauta. Jis tapo viena iš daugelio pagonių valdovo valdomų provincijų. Šventyklą atstatė, bet darbai vangiai ėjosi, ir atstatytoji šventykla niekada neprilygo pirma buvusiai. Be to, tauta neturėjo karaliaus, ją valdė valdytojas, klusniai vykdęs svetimšalio imperatoriaus įsakymus. Galinga Izraelio tauta, Dievo palaiminta tauta, tapo nužeminta. Žmonės vis klausė, ar Dievas suvis juos apleido.

Nauja širdis, nauja dvasia

Dievas geba rašyti tiesiai ant kreivų eilučių. Išblėsusi šlovė, sudulusi garbė privertė tautą naujai permąstyti ir kitaip suvokti Dievo pažadą laiminti. Pranašų padedama tauta ėmė įžvelgti, kad Izraelio karalystė nebuvo Dievo sumanymų viršūnė. Karalystė tebuvo kai ko didingesnio ženklas.

Tų laikų pranašai skelbė, kad ateina metas, kai pats Dievas taps tautos karaliumi. Visi Izraelio priešai bus sutriuškinti ir tauta galės gyventi tvarioje taikoje. Tas naujas laikas bus vadinamas Viešpaties diena: „Bet ta diena yra diena VIEŠPATIES, Galybių DIEVO, – jo atpildo diena, kai jis atmokės savo priešams“ (Jer 46, 10). Tai bus keršto Izraelio priešams diena ir ištikimųjų išaukštinimo diena. Dievas tądien sukurs naują dangų ir naują žemę (plg. Iz 65, 17) ir Jo karalystė „bus amžina karalystė, visos valdžios jiems tarnaus ir paklus“ (Dan 7, 27).

Be to, Dievas palaimins ir kiekvieną žmogų, ne tik visą tautą. Dievo ištikimieji, laikęsi Jo sandoros, neišsižadėję tikėjimo net tada, kai surėmė tremties vargai, bus palaiminti nauja širdimi ir nauja dvasia. Tokie žmonės nuolankūs ir pagarbūs, jie paiso Dievo, o Jis juos laimina: „Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir sielvartaujančiu, – tuo, kuris dreba nuo mano žodžio“ (Iz 66, 2).

Tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu suvienyti, rūpinimosi vieni kitais suartinti šie žmonės sudarys naujosios Karalystės branduolį: „Paliksiu tavyje nuolankią ir kuklią tautą. VIEŠPATIES vardas jiems bus prieglobstis, išsaugosiu Izraelio likutį. Jie blogai nesielgs ir melo nesigriebs. Apgaulingam liežuviui jų burnose vietos nebebus. Tuomet jie ganysis ir ilsėsis, nebebus kam jų gąsdinti“ (Sof 3, 12–13).

Ta diena artinasi, žmonės jos laukia, ilgisi, rengiasi ateinančiam naujam laikui.

Didesnių palaiminimų link

Nuo palaiminimų medžiaginėmis gėrybėmis prie dvasinių palaiminimų. Nuo palaiminimų derliumi, žeme ir krašto gerove prie palaiminimų nuolankumu, atjauta ir sandoros meile. Taip Dievas ugdė savo tautą Izraelį, taip Jis nori ugdyti ir mus. Mūsų Tėvas trokšta kiekvieną mūsų palaiminti tais palaiminimais, kuriuos Jėzus pažadėjo. Jis nori, kad visi gyventume kaip Jo Karalystės piliečiai, tos Karalystės, kurios ženklas buvo Izraelis. Ir mes, kaip izraelitai, sugrįžę iš tremties, galbūt negyvensime visa ko pertekę, nevilkėsime brangiausiais drabužiais, nevalgysime tik turtuoliams įkandamo maisto, bet būsime palaiminti kai kuo svarbesniu, didingesniu ir suteikiančiu daug daugiau laimės ir džiaugsmo. Apie tai pakalbėsime kitame straipsnelyje.