Meditacijos
Antradienis, lapkričio 1
Visi Šventieji
Apr 7, 2–4. 9–14
Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų (Apr 7, 9).
Šiandien švenčiama danguje ir žemėje. Danguje švenčia nesuskaičiuojamas šventųjų būrys, gavęs neįkainojamą paveldą. Žemėje švenčiame vilties šventę. Ši viltis skirta kiekvienam iš mūsų. Mes gavome pažadą, kad sėkmingai nubėgę gyvenimo bėgimą, gausime atlygį: amžinąjį gyvenimą Dievo akivaizdoje drauge su šventaisiais ir angelais.
Įsivaizduok, kad tave, iš visų jėgų bėgantį gyvenimo keliu, kad laimėtum žadėtąjį vainiką, drąsina ir palaiko didžiulis šventųjų būrys. Jie tarsi jūra sirgalių per sporto varžybas šaukia tau: „Drąsos! Bėk taip ir toliau! Laikykis Evangelijos! Neišleisk iš akių Jėzaus! Pirmyn! Mes už tave!“
Neaprėpiamas šventųjų būrys meldžiasi už tave ir linki tau vis labiau pažinti Jėzų ir Jo meilę. Šventieji nori būti tavo draugai. Jei susidraugauji su jais, jie tave nuveda pas savo geriausią draugą Jėzų. Susidraugauk su bet kuriuo šventuoju. Pamatysi, kad visos jos gyvenimo aplinkybės ir smulkmenos, visa, ką jis pasakė ar parašė, tau padės geriau pažinti Jėzų. Šventieji nebyloja apie save, jie visa kuo atspindi Viešpatį.
Prašykime danguje gyvenančių savo draugų pamokyti mus melstis, evangelizuoti ir tarnauti. Prašykime mus palaikyti kovojančius gyvenimo kovą ir bėgančius lemiamą bėgimą. Pasijutę vieniši ir apleisti, atminkime, kad tai netiesa. Su mumis Viešpats ir didžiulis Jo šventųjų būrys. O jie tikrai nėra abejingi stebėtojai. Štai šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė prieš mirtį žadėjo, kad jos dangus bus daryti žemėje gera. Taigi galime pasikliauti pačiais ištikimiausiais ir geriausiais draugais!
Tėve, dėkoju už didžiulį šlovingą šventųjų būrį. Tu pasikvietei savęsp visų tautų ir kalbų žmones. Ir aš trokštu garbingai baigti bėgimą, laimėti kovą ir prisidėti prie Tave garbinančių šventųjų būrio. Trokštu drauge su jais melsti, kad plačiau pasklistų Tavo karalystė.
Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12
Trečiadienis, lapkričio 2
Vėlinės
Ps 23, 1–6
Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose (Ps 23, 6).
Ar nesudrebi iš siaubo pagalvojęs apie mirtį? Ar suvoki mirtį kaip perėjimą į nuostabesnį gyvenimą? Šiandien, minint visus mirusius, tinkamas metas pamąstyti apie paskutiniuosius dalykus.
Šiandienos Šventojo Rašto skaitiniai itin guodžiantys. Juose pasitikintiems Dievu ir tikintiems Jėzų žadamas amžinasis gyvenimas (plg. Išm 3, 9; Jn 6, 40). Mūsų netobulumai galutinai sunaikinami skaistykloje. Mus išskaistina visa tyrinanti Dievo meilės liepsna. Perėję šią liepsną galėsime matyti savo Viešpatį veidas veidan!
Nors mirties bijoti natūralu, bet kai kurie žmonės apimti tokios baimės, jog net stokoja gyvenimo džiaugsmo. Tiems, kurie visas gyvenimo dienas uoliai stengiasi gyventi Viešpaties namuose, būsimasis gyvenimas yra nuostabi tąsa to, kas prasidėjo jau čia, žemėje. Jų laukia gyvenimas bendrystėje su Tėvu.
Per Krikštą Šventoji Dvasia apsigyveno mumyse. Nors Dievo neregime, bet jaučiame Jo Dvasią, besidarbuojančią mumyse, mus vedančią ir liejančią mums savo meilę (plg. Rom 5, 5).
Tad vykime šalin mirties baimę! Tikėjimu imkime gyventi amžinąjį gyvenimą jau dabar: melsdamiesi, skaitydami Dievo žodį ir jam paklusdami visa širdimi, priimdami Eucharistiją, statydindami Dievo karalystę. Šiandien Viešpačiui suminėkime savo mirusiuosius, prašykime, kad mūsų Gelbėtojas jiems kuo greičiau atkeltų dangaus vartus. Ir budėdami bei darbuodamiesi viltingai laukime būsimo džiaugsmingo susitikimo su Juo.
Tėve, aš nekantriai laukiu dienos, kai išvysiu Tave veidas veidan. Trokštu vis labiau Tave pažinti. Išvyk iš manęs mirties baimę ir užliek mane amžinojo gyvenimo viltimi.
Išm 3, 1–9; 2 Mak 12, 43–46; Rom 5, 5–11; 1 Jn 3, 14–16; Jn 6, 37–40; Jn 17, 24–26
Ketvirtadienis, lapkričio 3
Rom 14, 7–12
Paulius nujautė, kad krikščionys Romoje ginčijasi. Kai kurie laikė save geresniais už kitus. Todėl jis jų paklausė: „Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! arba kodėl niekini savo brolį?“ (Rom 14, 10). Galų gale, – sako Paulius, – krikščionys paaukojo savo gyvenimą Viešpačiui, todėl Jam ir priklauso. Kadangi Dievas yra teisėjas, – bara Paulius, – paliaukite smerkti savo brolius ir seseris! Žiūrėkite verčiau savo pačių santykio su Dievu!
Pauliaus žodžiai ne tik padrąsina mus nesmerkti savo tikėjimo brolių Kristuje, bet ir skatina kitaip mąstyti apie save: kas mes esame, iš kur esame ir kur einame. Svarbiausia, kad priklausome Dievui, kuris yra dėl mūsų ir be galo mus myli. Mes priklausome Dievui, kuris nori, kad Jį pažintume, mylėtume ir Jam tarnautume, ir būtume amžinai su Juo. Galų gale Dievas kviečia mus tvirtai tikėti, kad mes priklausome Jam – ne kaip vergai šeimininkui, bet kaip vaikai savo mylinčiam Tėvui.
Visi žinome, kad vaikai panašūs į tėvus ir beaugdami persiima savo šeimos įpročiais. Tas pats vyksta ir Dievo šeimoje. Kai savo gyvenimą pavedame Dievo valiai, Jo paveikslas mumyse ryškėja. Tai ne teorija. Ši tiesa turi daug įvairių praktinių padarinių mūsų kasdienei veiklai ir sprendimams. Kaip praleidžiame savo laiką? Kaip naudojamės tais ištekliais, kuriuos Dievas mums davė? Kaip elgiamės su kitais žmonėmis? Visose gyvenimo srityse Dievas numatė mąstymo ir veikimo būdus, kuriuos mes turėtume priimti.
Kodėl šį mėnesį, kai įprasta prisiminti mirusiuosius ir apmąstyti gyvenimo pabaigą, nepažvelgus atidžiau į mūsų santykį su Viešpačiu? Ar gyveni tarsi Jam priklausytum? Ar yra tavo gyvenime sričių, kur nepaklūsti Jo valiai? Neatidėk vėlesniam laikui savo atsigręžimo į Tėvą. Jis trokšta tau padėti. Jis niekada nepamiršta tavęs.
Tėve, ateinu pas tave nuolankus ir nusižeminęs. Tu esi Viešpats. Aš – Tavo tarnas. Padėk man tose gyvenimo srityse, kur labiausiai reikia Tavo mylinčio vadovavimo.
Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 15, 1–10
Penktadienis, lapkričio 4
Rom 15, 14–21
Paulius, aprašydamas savo tarnystę pas pagonis, vartoja žodį leitourgos – tarnautojas. Jis savo pamokslavimą skelbiant Evangeliją ir vykdant Dievo patikėtą pareigą prilygina liturgijai. Taigi pamokslaudamas Paulius darbuojasi kaip kunigas šventovėje. Be to, jis nedrįsta ko nors pasakoti, ko Kristus per jį nenuveikęs „ženklų bei stebuklų galia ir Dievo Dvasios galybe“ (Rom 15, 19).
Remdamiesi Paulius žodžiais galime padaryti tris išvadas, kaip krikščionys turėtų tarnauti Kristui Jėzui.
Pirma, pašaukimas skelbti Evangeliją yra išties labai svarbus (plg. Rom 15, 16–17). Dievas kai kuriuos iš mūsų pašaukia būti įšventintaisiais tarnautojais: diakonais, kunigais. Tai tarnaujamoji kunigystė. Per Krikštą visi krikščionys tampa karališkosios tikinčiųjų kunigystės dalininkais. Todėl Kristus mus ir kviečia dalytis Jo Gerąja Naujiena. Vykdydami šią itin svarbią užduotį mes tarnaujame žmonėms ir Dievo šventovėje.
Antra, dalydamiesi Gerąja Naujiena sekame Pauliaus pavyzdžiu pasakoti tai, ką Dievas nuveikė per mus (plg. Rom 15, 18). Pirmasis veiksmingo Evangelijos skelbimo žingsnis – pripažinti ir atpažinti tai, ką Dievas nuveikė mūsų gyvenime. Dievo veikimo tikrovė mūsų gyvenime padarys mūsų žodžius įtikinamus. Viena kalbėti apie Evangeliją nepatyrus jos veikimo, kita skelbti Gerąją Naujieną pačiam pajutus jos galybę.
Trečia, Paulius sakė, kad jo skelbimą lydėjo ženklai ir stebuklai bei Dvasios galybė (plg. Rom 15, 19). Ir mes skelbdami Gerąją Naujieną galime tikėtis, jog pasireikš Dievo galybė. Juk Dievas veikia ir mumyse, ir per mus.
Viešpatie Jėzau, trokštu būti Tavo tarnas, skleidžiantis Gerąją Naujieną ir skelbiantis Išganymo žinią. Tavo Dvasia teišmoko mane gerbti Tavo veikimą. Tegul dangus nusileidžia į žemę, kai skelbsiu Tavo šventąjį vardą ir galingus Tavo darbus.
Ps 98, 1–4; Lk 16, 1–8
Šeštadienis, lapkričio 5
Rom 16, 3–9. 16. 22–27
Sveikinkite Priską ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje (Rom 16, 3).
Pirmieji krikščionys melstis ir švęsti Eucharistijos rinkdavosi vieni kitų namuose. Priska ir Akvila, artimi Pauliaus draugai ir bendradarbiai, priskirtini prie tokių susirinkimų šeimininkų. Nors dėl persekiojimų susirinkimų vietas ir tekdavo dažnai keisti, ši pora savo namuose niekada neatsisakydavo svetingai priimti tikėjimo brolių ir seserų.
Turint galvoje patriarchalines pirmojo amžiaus Romos tradicijas, įdomu, kad Priska minima visada pirmiau nei Akvila. Galbūt Priska buvo kilusi iš kilmingos šeimos, o gal ji buvo iš prigimties vadovė, tad tiesiog daugelis ją pažinojo geriau nei Akvilą. Taigi ši žavi pora atsidėjo Evangelijos skleidimui.
Pauliui pirmą kartą susitikus Priską ir Akvilą, šie jau buvo tikintys ir, matyt, pagelbėdavo kitiems, pavyzdžiui, Apolui, augti tikėjimu (plg. Apd 18, 1–3). Pauliui reikėjo artimų draugų, padedančių gyventi Evangelija, o ši pora, atrodo, jam itin tiko į draugus. Juos vienijo meilė Viešpačiui ir įsipareigojimas statydinti Bažnyčią, tad Paulius veikiai suartėjo su šiais žmonėmis ir tapo gerais draugais. Nekliudė ir tai, kad šiedu irgi buvo palapinių audėjai, kaip pats Paulius. Jie galėjo darbuotis visi kartu!
Taigi šios drąsios poros gyvenimo centre neabejotinai buvo Dievas. Jų istorija – mus įkvepiantis ir drąsinantis pavyzdys. Ir mes galime susirasti artimų, gerų draugų Bažnyčioje. Iš tikėjimo brolių ir seserų galime sulaukti paramos, pastiprinimo sekant Jėzumi. Priska ir Akvila mums parodo, kad statydinti Bažnyčią kviečiami ne tik tokie ypatingi žmonės kaip Paulius. Skaitydami šios dienos pirmąjį skaitinį atkreipkime dėmesį į kitus Pauliaus minimus vardus. Visi tie žmonės darė įtaką aplinkiniams. Kodėl ir mūsų vardai negalėtų būti įtraukti į tokį sąrašą?
Jėzau, Tu sukūrei mus draugystei. Sustiprink mano draugystę su tikėjimo broliais ir seserimis. Draugystė tepadeda man labiau patirti Tavo meilę ir geriau skleisti Tavo Evangeliją.
Ps 145, 2–5. 10–11; Lk 16, 9–15
Sekmadienis, lapkričio 6
1 Tes 4, 13–18
Paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu (1 Tes 4, 17).
Kai kurie pirmojo amžiaus Tesalonikų krikščionys veikiausiai būgštavo, kad jų mirę mylimieji neišvys šlovingojo Viešpaties atėjimo. Tad Paulius itin pagaviais vaizdais priminė jiems, jog kaip Jėzus mirė ir prisikėlė iš mirties, taip ir mirusieji Jame prisikels amžinajam gyvenimui – jie bus pagauti oran, ten susitiks Viešpatį (plg. 1 Tes 4, 17). Paulius patikino tesalonikiečius, kad gyvi ar mirę būsime Viešpačiui sugrįžus, visiems mums skirta gyventi amžinoje vienybėje su Kristumi.
Pagavi Pauliaus kalba primena apokaliptinius pranašo Izaijo (plg. Iz 27, 13) ir pranašo Zacharijo (plg. Zch 9, 14) įvaizdžius. Jie rašė apie ateisiančią Viešpaties dieną. Jėzus irgi pavaizdavo panašią sceną: „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 30–31).
Broliai seserys! Mūsų laukia dangus! Mintis apie Antrąjį Jėzaus atėjimą turėtų mus užlieti viltimi ir džiaugsmu, suteikti drąsos žengti į ateitį. Mūsų laukia beribis Dievo grožis ir didybė, Jo liejama laimė ir meilė. Ir visa tai amžina, kaip ir amžinai naujas gaivus džiaugsmas.
Nežinome, kada Jėzus sugrįš. Tik įvaizdžiais gebame nusakyti šio įvykio didybę ir nuostabumą. Apokaliptiniai vaizdiniai yra simboliniai, nereikia jų suprasti pažodžiui. Tačiau neabejotinai tie įvykiai vers nustėrti iš pagarbios baimės ir susižavėjimo. Tą šlovingąją dieną bus sunaikintos visuos nuodėmės, užgydytos visos žaizdos, nušluostyta kiekviena ašara. Gyvieji ir mirusieji stos karalių Karaliaus, mūsų visagalio Dievo, akivaizdon amžiams!
„O kokia didi garbė ir laimė regėti Dievą, būti išganymo džiaugsmo ir amžinosios šviesos dalininku su Kristumi, mūsų Viešpačiu ir Dievu“ (šv. Kiprijonas).
Išm 6, 12–16; Ps 63, 2–8; Mt 25, 1–13
Pirmadienis, lapkričio 7
Išm 1, 1–7
Kaip atrasti kelią į išmintį? Apstu knygų, peršančių įvairiausius patarimus. Per televiziją vis girdime žymius žmones, postringaujančius, kaip jie „išmintingai susitvarkė savo gyvenimą“. Mokslininkai, filosofai, psichologai šiuo klausimu turi savo nuomones – ir jos visos taip skiriasi! Nuomonių klegesy, įsitikinimų painiavoje, Šventasis Raštas tyliai moko, jog išmintį suteikia Dievas – kiekvienam mylinčiam tiesą ir Juo pasitikinčiam. Skaitydami Dievo žodį pastebime, kad Dievas nori ne tik išaiškinti savo mokymą. Jis trokšta paimti mus už rankos ir vesti.
Šventasis Raštas išpuikusius žmones, nebenorinčius paklusti Dievui ir nepaisančius Jo žodžių, vadina kvailiais. Puikybė išnyra visokiausiais būdais: nenuoširdumu ir nepasitikėjimu pasistatome sienas, trukdančias priimti Dievo auklėjimą; pasiduodami nuodėmingoms mintims ir savanaudiškumui, įkaliname savo protą ir tampame kietaširdžiais. Dievas nori mus perkeisti, atnaujinti mūsų dvasią (plg. Rom 12, 2), tačiau tai įvyks tik tada, kai leisime Šventajai Dvasiai išlaisvinti mus iš nuodėmės bei kvailumo. Dievas prievarta išminties negrūs, bet ir niekuomet nesiliaus mus kvietęs Jo išminčiai atsiverti.
Nuolankumas ir nuoširdi atgaila – pirmieji keitimosi žingsniai. Atgaila tikra, kai suvokiame, jog nusidėjome mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimu, šaukiamės Dievo gailestingumo ir tvirtai ryžtamės keistis. Būtent toks širdies lankstumas – ryžtas paklusti Dievui ir keistis – ir yra išminties šaknis: atgailodami prašome Dievą ugdyti mus pagal Jo tiesą.
Jokūbo laiške sakoma, kad Dievo suteikta išmintis „pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi“ (Jok 3, 17). Atminkime, išmintis netrenkia lyg žaibas iš giedro dangaus, per vieną naktį netapsime išmintingi, jos turime mokytis diena iš dienos, melsdamiesi, skaitydami Šventąjį Raštą ir mylėdami kiekvieną žmogų. Tai praktiškoji dieviškosios išminties pusė. Mūsų Tėvas trokšta jos mokyti kasdien, neužsisklęskime nuo Jo.
Tėve, uždek mano širdį savo meile ir džiaugsmu. Atnaujink mano dvasią, kad vis labiau suvokčiau Tavo valią sau.
Ps 139, 1–10; Lk 17, 1–6
Antradienis, lapkričio 8
Išm 2, 23 – 3, 9
Šiandien taip sunku būti ištikimam Dievui. Ar verta stengtis? Šis klausimas dažnai kyla mūsų pasaulyje. Nors technologijų srityje pasiekimai įspūdingi, visuomenė praradusi moralinius orientyrus, justi šeimos gyvenimo nuosmukis. Bet tai ne nūdien kilęs klausimas. Tikintieji dėl jo nerimsta jau tūkstančius metų! Pirmieji Išminties knygos skaitytojai – žydai, gyvenę Egipte pirmajame amžiuje prieš Kristų, – nebuvo išimtis. Už ištikimybę visada atlyginama. Patirdami išmėginimus, negandas ir mirtį teisieji yra „Dievo rankoje“ ir „patirs jo meilę“ (Išm 3, 1. 9).
Lengva likti ištikimiems, kai viskas klostosi taip, kaip mums reikia. Bet kaip ištveriame sunkumus? Kaip reaguojame, kai, nepaisant mūsų pastangų, blogis, atrodo, laimi kovą? Supratę, kad daugelį dalykų pernelyg sunku suvaldyti, imkime melstis. Tada pamatysime, kad iššūkiai ir sunkumai yra progos įsitikinti Dievo žodžių teisingumu. Apie teisiuosius rašoma: „Buvę truputį pavarginti, jie bus labai laimingi, nes Dievas juos išmėgino ir rado savęs vertus“ (Išm 3, 5). Sunkus kelias būtų visiškai beprasmis tik tada, jei Jėzus nebūtų prisikėlęs iš mirusiųjų. Nebijodami eiti sunkiu keliu įkvėpsime ir kitus.
Šv. Paulius paaukojo viską ir su džiaugsmu ėmė sekti Kristų, net kai „taip“ Kristui reiškė atmetimą, nuplakimą, laivo sudužimą ir kalėjimą! Tokie apsisprendimai skirti ne tik tikėjimo didvyriams kaip Paulius. Daugybė krikščionių renkasi kryžiaus paikybę paprastesniais būdais. Pavyzdžiui, praradęs darbą žmogus vis dėlto aukoja vargšams, pasitiki Tėvo rūpestingumu. Šiurkščiai įskaudintas savo artimo draugo žmogus atsako malda ir atleidimu, o ne neapykanta ir pagieža. Visa tai, pasaulio akimis, kvaila. Išties ir būtų kvaila, jei ne Kristaus pažadai.
Ar tikrai tikime prisikėlimu, kad išdrįstume rinktis dieviškąją meilės logiką, o ne pasaulio tariamą išmintį?
Dangiškasis Tėve, pasitikiu Tavimi ir atiduodu visus savo poreikius į Tavo mylinčias rankas. Išliek savo išmintį į mano gyvenimą ir padėk man dėl Tavęs priimti sunkius sprendimus.
Ps 34, 2–3. 16–19; Lk 17, 7–10
