MALONĖS METAI
Žengiant pro tikėjimo vartus su popiežiumi Benediktu XVI
Prieš penkiasdešimt metų, 1962-ųjų spalio 11-ąją, palaimintasis popiežius Jonas XXIII oficialiai pradėjo Vatikano II Susirinkimą. Šventasis Tėvas sušaukė Susirinkimą, nes tikėjo, kad Šventoji Dvasia nori, jog Bažnyčia atsivertų pasauliui. Jis nusprendė, kad atėjo metas Bažnyčiai tiesiog kreiptis į šiuolaikinį pasaulį siūlant jam Evangeliją – vilties ir taikos žinią.
Per penkiasdešimt metų, praėjusių nuo Susirinkimo, Jono XXIII įpėdiniai įvairiopai atsiliepė į Vatikano II Susirinkimo kvietimą. Liturgijos pokyčiai, didėjantis pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime, Pasaulio jaunimo dienos ir kitos iniciatyvos tiesiogiai išplaukė iš Susirinkimo mokymo. Vienas iš Susirinkimo vaisių gana dažnai praleidžiamas – tai ypatingų, kuriam nors tikėjimo slėpiniui skirtų metų šventimas Bažnyčioje. Popiežius Paulius VI 1967-uosius paskelbė Tikėjimo metais, minint apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystę. Popiežius Jonas Paulius II 1987-uosius paskyrė Marijai pagerbti, o 2004-uosius – Eucharistijai. Panašiai popiežius Benediktas XVI 2008-uosius paskelbė Šventojo Pauliaus, o 2009-uosius – Kunigų metais.
Vatikano II Susirinkimo mokymas įkvėpė ir paskatino švęsti visus tuos metus, taip pat ir daugelį čia nesuminėtųjų. Visų popiežių skelbtų metų tikslas – nušviesti Susirinkimo dokumentus ir pateikti gaires, kaip juos galima įgyvendinti. Ir štai dabar Šventasis Tėvas Benediktas XVI pakvietė švęsti Tikėjimo metus. Praėjusių metų spalį jis išleido apaštališkąjį laišką Porta fidei (Tikėjimo vartai), kuriuo laikotarpį nuo 2012-ųjų spalio 11-osios iki 2013-ųjų lapkričio 24-osios paskelbė Tikėjimo metais.
Taigi šiame žurnalo numeryje pasvarstykime, kaip švęstini Tikėjimo metai, ir sykiu paminėkime Vatikano II Susirinkimo penkiasdešimtąsias metines, sutampančias su šių metų šventimu.
Tikėjimo vartai: turinys
Popiežius Benediktas XVI skelbdamas Tikėjimo metus rašė: „Tikėjimo vartai <…> mums visada atviri“ (Porta fidei, 1). Pro tuos vartus galime įžengti kasdien, stiprindami savo ryšį su Viešpačiu ir su savo broliais bei seserimis Kristuje. Pasak apaštališkojo laiško, pro šiuos vartus įžengiama dviem tikėjimą stiprinančiais būdais. Vienas iš jų siejamas su turiniu, kitas – su aktu.
Kalbėdamas apie tikėjimo turinį Benediktas rašo, kad savo tikėjimą ugdome studijuodami, mokydamiesi ir apmąstydami tas tiesas, kuriomis tikime būdami Bažnyčios nariai: „Iš naujo atrasti išpažįstamo, švenčiamo, įgyvendinamo ir maldoje reiškiamo tikėjimo turinį ir apmąstyti patį tikėjimo aktą yra pareiga, kurią privalo prisiimti kiekvienas tikintysis“ (Porta fidei, 9). Juo labiau suprantame savo tikėjimą, juo labiau jį priimame ir dalijamės juo su aplinkiniais žmonėmis.
Popiežius Benediktas primena seną krikščionių tradiciją įpareigoti katechumenus mintinai išmokti Credo. Jis cituoja šv. Augustino žodžius: „Šventojo slėpinio Simbolis, kurį kartu priėmėte ir šiandien po vieną recitavote, yra žodžiai, kuriais Motinos Bažnyčios tikėjimas patikimai statydinamas ant tvirto pagrindo, kuriuo yra Viešpats Kristus. <…> Tad priėmėte ir recitavote tai, ką visada turite išlaikyti sieloje ir širdyje, kartoti lovoje, apmąstyti aikštėse ir neužmiršti valgydami; ir net miegančiame kūne širdis turi budėti“ (Porta fidei, 9).
Šventasis Tėvas Tikėjimo metais ragina mus skaityti Katalikų Bažnyčios katekizmą, nes jis – „tikėjimo palaikymo priemonė“ (Porta fidei, 12). Pasak popiežiaus, turime vadovautis Katekizmu, nes „ten spindi mokymo lobis, Bažnyčios per dutūkstantmetę istoriją sukauptas, sergėtas ir perduotas“ (Porta fidei, 11).
Taigi Katekizmas – tobulas vadovas nūdienos tikintiesiems. Jo mokymas itin naudingas apmąstant tikėjimo Simbolį ir, apskritai, gilinantis į tikėjimą. Apmąstydami Credo ir Katekizmo mokymą galime daug sužinoti apie Viešpatį, Bažnyčią ir savo gyvenimą. Ypač šiais tikėjimo slėpiniui skirtais metais apmąstydami Credo ir studijuodami Katekizmą artinkimės prie Viešpaties.
Tikėjimo vartai: aktas
Negana išmanyti tikėjimo turinį. Juk iš tikrųjų tikėjimas yra ne tik tiesų rinkinys. Jis taip pat yra bendrystė su Jėzumi. Štai todėl Šventasis Tėvas pabrėžė ir vadinamojo tikėjimo akto svarbą (plg. Porta fidei, 9). Šis aktas – tai mūsų atsakas į Dievo veikimą mūsų gyvenime. Tai mūsų sprendimai, pagrįsti ta meile ir tuo gailestingumu, kuriuos gauname iš savo dangiškojo Tėvo.
Žinoma, šiedu elementai – turinys ir aktas – eina išvien. Pasak Benedikto XVI, „tikėjimo aktas artimai susijęs su turiniu, kuriam pritariame“ (Porta fidei, 10). Jis pateikia pavyzdį – pasakojimą iš Apaštalų darbų apie Lidijos atsivertimą (plg. Apd 16, 13–15). Šiame pasakojime turinys yra Evangelijos žinia, kuria šv. Paulius pasidalijo su Lidija ir jos draugais. O aktą sudaro Dievo malonė, atvėrusi Lidijos širdį, ir Lidijos apsisprendimas priimti šią žinią ir Jėzų į savo gyvenimą.
Panašiai vyksta ir su mumis. Popiežius Benediktas mus drąsina ir perspėja: „pažinti turinį, kurį reikia įtikėti, neužtenka, jei širdies, tikrosios žmogaus „šventovės“, neatveria malonė, dovanojanti akis giliai įžvelgti ir suprasti, kad tai, kas skelbiama, yra Dievo žodis“ (Porta fidei, 10). Taigi mes esame kviečiami priimti tikėjimo tiesas atvira širdimi, leisti Dievo malonei mus liesti ir keisti.
Tikėjimas: atsiliepimas į malonę
Tikėjime esminis vaidmuo tenka Dievo malonei. Malonė yra it magnetas, traukiantis mus pas Jėzų. Ji mums suteikia troškimą priimti Jėzų ir Jo mokymą. Šventajame Rašte sakoma, kad „jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2, 8). Pasak popiežiaus Benedikto, „Tikėjimas yra apsisprendimas būti su Viešpačiu ir su juo gyventi“ (Porta fidei, 10).
Jei nebendrautume su Jėzumi asmeninėje maldoje, jei nedalyvautume liturgijoje ir nepriimtume sakramentų, mūsų tikėjimo išpažinimas nebūtų veiksmingas, „nes stokotų krikščionių liudijimą palaikančios malonės“ (Porta fidei, 11). Štai kodėl kiekvienas kviečiamas neatsiskirti nuo vynmedžio (plg. Jn 15, 5), gerti Dvasios gyvąjį vandenį (plg. Jn 4, 10. 13) ir valgyti Žmogaus Sūnaus Kūną bei gerti Jo Kraują (plg. Jn 6, 53). Todėl ir Šventasis Tėvas mus prašo kreipti savo žvilgsnį į Jėzų Kristų (plg. Porta fidei, 13). Be malonės mūsų tikėjimas iškryps ir žlugs.
Ieškoti tikėjimo
Taigi šiais metais Šventasis Tėvas prašo mus žengti pro tikėjimo vartus. Juo uoliau stengsimės perprasti savo tikėjimo turinį, juo labiau pažinsime Jėzų ir tą darbą, kurį Jis nuveikė mūsų labui ant kryžiaus, ir tai, kaip turėtume gyventi, kad įvykdytume Jo valią. Be to, tikėjimu gyvename, „kad gyvai pažintume Viešpatį Jėzų, esantį mūsų gyvenime ir istorijoje“ (Porta fidei, 13). Juo labiau Jį pažįstame, juo daugiau mus persmelkia Jo meilė ir malonė. O Dvasia mus patraukia „veikti“ sulig gautąja malone.
Tad mūsų tikėjimo turinys mus moko, kad Dievą įmanu pažinti, o Dievo malonė mus skatina priimti turinį ir veikti pagal jį tikint ir grindžiant savo gyvenimą juo. O šį ratą užbaigia Viešpaties malonė, sugrąžinanti mus prie dar gilesnių tikėjimo turinio studijų. Jų reikia, kad mūsų širdys dar labiau atsivertų ir dar daugiau trokštų.
Taigi visi atsiliepkime į Šventojo Tėvo kvietimą „ieškoti tikėjimo“ (Porta fidei, 15). Šis ieškojimas trunka visą gyvenimą.
