Stiprink savo tikėjimą ir tavo gyvenimas ims keistis
Pirmajame straipsnelyje aptarėme Šventojo Tėvo kvietimą įžengti pro tikėjimo vartus studijuojant tikėjimo turinį ir atsiliepiant į Dievo malonę tikėjimo aktu. Šiame straipsnelyje pažvelkime į vieną ypatingą kelią. Juo einant Tikėjimo metai taps mūsų tikėjimo brendimo, stiprėjimo ir bendrystės su Viešpačiu augimo laiku.
Pasak popiežiaus Benedikto apaštališkojo laiško Porta fidei, šie metai bus vaisingi, jei mes tikėsime Tą, kurį Jis siuntė (plg. Porta fidei, 3), ir stengsimės visoms žemės tautoms skelbti Jo Evangeliją (plg. Porta fidei, 7). Tai apima tiek darbavimąsi dėl amžinajam gyvenimui išliekančio maisto (plg. Porta fidei, 3), tiek atsivėrimą tiems, kurie „rimtai ieško galutinės prasmės ir galutinės tiesos apie savo gyvenimą ir pasaulį“ (Porta fidei, 10).
Užuot vardiję būdus, padedančius sustiprinti tikėjimą ar dalytis Gerąja Naujiena, verčiau pažvelkime į tam tikrą nuostatą, kurios reikia, kad mūsų tikėjimas augtų ir kad jį galėtume perteikti aplinkiniams žmonėms.
Didvyriški tikėjimo protėviai
Į savo laiško pabaigą Šventasis Tėvas ragina būti tikėjimo didvyriais, kreipti savo žvilgsnį į Jėzų Kristų, „tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Žyd 12, 2): jame išpildomi visi žmogaus širdies siekiai ir troškimai“ (Porta fidei, 13). Toliau popiežius aptaria Laiško žydams 11-ąjį skyrių.
Laiško žydams 11-asis skyrius pradedamas itin plačiu, visa įimančiu tikėjimo apibrėžimu, toliau vardijama daugybė Izraelio tikėjimo protėvių ir promočių: Abelis, Henochas, Nojus, Abraomas, Sara, Jokūbas, Juozapas, Mozė ir Raaba. Nors sąrašas išeina ganėtinai ilgas, autorius jų sumini dar daugiau: Gideoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir visus pranašus. Visi tie vyrai ir moterys savo tikėjimu nuveikė didžių dalykų Dievui.
Porta fidei Šventasis Tėvas tęsia šią tradiciją atkreipdamas mūsų dėmesį į Naujojo Testamento veikėjus, irgi padariusius didžių dalykų Dievo garbei. Jis pradeda nuo Marijos, Jėzaus Motinos, patikėjusios angelo žodžiais ir sutikusios priimti savo pašaukimą – išnešioti ir pagimdyti Mesiją. Toliau popiežius kalba apie apaštalus, kurie akinami tikėjimo „paliko viską ir nusekė paskui Mokytoją“ (Porta fidei, 13). Paskui popiežius pažvelgia dar plačiau: jis kalba apie tai, kad ankstyvąją Bažnyčią suformavo tikėjimas.
Benediktas peržengia Šventojo Rašto ribas ir įžengia į Bažnyčios istoriją. Jis kalba apie daugybę kankinių, atidavusių savo gyvybes už Evangeliją. Jis kalba apie vyrus ir moteris, kurie akinami tikėjimo pašvęsdavo savo gyvenimą Kristui ir palikdavo viską, kad gyventų evangeliniu klusnumu, neturtu ir skaistumu. Benediktas kalba apie daugybę krikščionių, kurie ėmėsi teisingumo darbų, kad „būtų įgyvendintas Viešpaties, atėjusio skelbti išlaisvinimo iš priespaudos ir malonės visiems metų, žodis“ (Porta fidei, 13).
Tikėjimo liudytojo ir pavyzdžio nuostata
Mes žavimės Senojo Testamento veikėjais, mūsų tikėjimo protėviais ir promotėmis, žavimės jų tikėjimu. Pagarbiai žvelgiame į Marijos apsisprendimą būti Viešpaties tarnaite. Taigi mus palyti apaštalų ir šventųjų liudijimas. Nėra ko mums priekaištauti, juk pasakojimai apie jų tikėjimą įkvepia!
Bet tai ne tik paprastas įkvėpimas! Kai kas įvyksta mums apmąstant šių tikėjimo vyrų ir moterų gyvenimą. Šventoji Dvasia per jų gyvenimo istorijas įkvepia tikėjimo darbą mumyse. Dvasia mums byloja, kad ir mes galime būti panašūs į juos. Ji mums sako, kad mes galime būti tikėjimo vyrai ir moterys, Dievo liudytojai, tikėjimo pavyzdžiai. Kaip Jėzus, gyvendamas žemėje, kalbėdavo žmonėms, taip Dvasia nūdien sako mums: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Mk 5, 36).
Geriausias būdas įgyti tokį tikėjimą – ugdytis atvirumo Dievui nuostatą. Mūsų polinkiai rodo, kaip mes pirmiausia priimame gyvenimą. Šventoji Dvasia nori tas mūsų nuostatas ir polinkius ugdyti, formuoti. Jai rūpi per savo rankas perleisti visas mūsų nuostatas, visus polinkius ir pakylėti juos iki dangaus, kad jie kryptų į Jėzų, telktųsi apie Jį.
Jei esame linkę į linksmumą, Dvasia nori mus pripildyti džiaugsmo Viešpatyje. Jei linkstame užsispirti, Ji nori mus išmokyti būti atkaklius siekiant šventumo. Jeigu esame baimingi, Dvasia trokšta pamokyti mus bijoti nuodėmės, o ne tų dalykų, kurių negalime kontroliuoti. Trumpai tariant, Dvasia nori išlieti savo malonę į kiekvieną mūsų ląstelę, kad mes gebėtume susitelkti į Jėzų. Štai taip randasi tikėjimo pavyzdžiai ir liudytojai.
Studijos parodė, kad teisingos nuostatos svarba yra esminė, ypač kilus dideliam iššūkiui, pavyzdžiui, susirgus vėžiu. Turintys pozityvią ir viltingą nuostatą sėkmingiau kovoja su liga nei pasiduodantys nusiminimui ir leidžiantys vėžiui juos nugalėti. Panašiai nuostata, įsišaknijusi į tikėjimą ir atvirumą Šventajai Dvasiai, yra tokia, kuri veikiausiai padės atlaikyti gyvenimo audras, priešingai abejonės ir netikėjimo nuostatai.
Tikėjimo nuojauta ir polinkis
Broliai seserys, Dievas nori mus ugdyti. Jis trokšta brandinti mūsų tikėjimą, kad jis taptų dvasine nuojauta, vedančia Jo link, ir dvasiniu polinkiu, kreipiančiu į Jį. Jei ugdysime savo dvasią taip, kad ji kryptų į Viešpatį, į Jį žvelgtų ir ties Juo pasiliktų, ieškotų Jo meilės ir Jo valios, mes ugdysimės dvasinius polinkius. Tada užgulti sunkumų ar priėmę iššūkius – o gal progas, – tiesiog savaime atsigręšime į Viešpatį. Žinosime, kad mums reikia Jo prašyti išminties, pagalbos ir stiprybės.
Pamąstykime apie Mergelę Mariją. Kai ji ir Juozapas, tris dienas ieškoję, rado Jėzų šventykloje, Marija paklausė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“ (Lk 2, 48). Jėzui atsakius, kad Jam reikia būti savo Tėvo reikaluose, kai kas įvyko Marijos širdyje. Užuot pyktelėjusi, nusiminusi ar nusivylusi, ji suvokė tą akimirką kaip malonę. Marijos dvasiniai polinkiai ją skatino apmąstyti tą akimirką. Užuot skubėjus reaguoti, verčiau nešioti tą akimirką savo širdyje ir mąstyti.
Prisiminkime dvylika metų kraujoplūdžiu sirgusią moterį, vyrus, nuleidusius savo draugą pro stogą, ar šimtininką, kurio tarnas mirtinai sirgo. Visi jie tikėjo. Jų polinkius įkvėpė tikėjimas, o tikėjimo įkvėptos nuojautos jiems sakė, kad Jėzus gali išgydyti jų ligas ir negalias. Jie veikė, vadovaudamiesi tikėjimo įkvėptomis nuojautomis, ir jiems buvo atlyginta.
Ir mes galime būti tokie tikėjimo žmonės. Ir mes galime priimti malonės momentus, juos apmąstyti ir branginti. Taip darant, tikėjimo nuostata augs, o sykiu skaidrės ir aštrės tikėjimo nuojauta.
Ženkime pro vartus!
Šiais Tikėjimo metais priimkime Šventojo Tėvo kvietimą žengti pro tikėjimo vartus. Kad ir koks būtų mūsų tikėjimas, būkime tikri, kad jis stiprės. Visi apsispręskime tapti – kiekvienas savitai – tikėjimo žmonėmis ir pavyzdžiais.
