Dangiškieji žemiškųjų permainų nešėjai
Vienas paskutinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų – pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes. Panašiai, kaip ir kiti Susirinkimo dokumentai, Gaudium et spes nukreipia Bažnyčią nauja kryptimi. Bet Gaudium et spes išsiskiria tuo, kad šiame dokumente Bažnyčios Tėvai pirmą kartą tiesiogiai kreipiasi į žmones pasaulyje, o ne tik vieni į kitus ar į katalikus. Taigi šiame straipsnelyje pagvildenkime Gaudium et spes,kad suprastume, kokią žinią Bažnyčia skelbia pasauliui ir kokią žinią ji skelbia visiems mums.
Didelė ir plati Bažnyčia
Gaudium et spes atskleidžia didžiulę permainą, ji atsispindi jau pirmuosiuose šio dokumento žodžiuose:
„Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse“ (Gaudium et spes, 1).
Atsiliepdami į Jėzaus įpareigojimą skelbti Evangeliją visai kūrinijai, Susirinkimo Tėvai stengiasi užkalbinti visų kultūrų ir visokiausių gyvensenų žmones. Jie aiškina, kad Bažnyčia yra daugiau nei institucija, nei hierarchija ir liturgija. Bažnyčia yra pasaulio dalis. Ją sudaro kasdienybėje sutinkami vyrai ir moterys, tvirtai įsipareigoję siekti bendrojo visos žmonijos, o ne tik savo tikėjimo dalininkų, gėrio.
Bažnyčiai viskas svarbu. Bažnyčiai rūpi mokslas ir technologijos, menas ir ekonomika, taip pat šeimos gyvenimas. Visa, kas yra pasaulyje, visa, kas jame vyksta, Dievas myli, Jis juk atsiuntė savo Sūnų atpirkti pasaulio.
Persiėmę šia nauja, toli siekiančia perspektyva Susirinkimo Tėvai aiškina, kad jie nori, jog Bažnyčia pasauliui tarnautų, ne tik pamokslautų. Jie trokšta pasiūlyti kiekvienam „nuoširdų Bažnyčios bendradarbiavimą, kuriant tam pašaukimui derančią, visus jungiančią broliją“, kurios kiekvienas vidujai trokšta (Gaudium et spes, 3). Skelbdami šį dokumentą jie nori pakylėti visą pasaulį, kiekvieną pakviesti priimti Viešpaties šviesą ir malonę.
Domino efektas
Rašant šį dokumentą Susirinkimo Tėvams teko rimtai įvertinti šiuolaikinio pasaulio metamus iššūkius: „Be to, kas tik nukreipta prieš patį gyvenimą, kaip kiekviena žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamybę, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais, taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi tiesiog kaip su pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, – visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi, jie nuodija žmogiškąją civilizaciją, labiau pažemina tai darančiuosius, negu skriaudžiamuosius, ir skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę“ (Gaudium et spes, 27). Tačiau, užuot pasmerkę tas neigiamas jėgas griežtais ir rūsčiais žodžiais, ataidinčiais iš už storų bažnyčios sienų, Susirinkimo Tėvai pasirinko skirtingą prieigą. Jie visus tuos iššūkius aprašo kaip domino efektą, kurį Bažnyčiai tenka patirti ir įveikti šiame pasaulyje.
Liudydama gydančią ir pakylinčią Evangelijos įtaką Bažnyčia žmonėms parodo, kad tikrasis jų orumas yra Kristuje. O kai žmonės jaučiasi Viešpaties pakylėti, jie ima ir į kitus žvelgti su didesne pagarba ir pripažinti jiems deramą orumą. Juo pagarbiau žmonės elgiasi su savo šeimos nariais, bendradarbiais ir kaimynais, juo labiau jie artėja prie Viešpaties. Taip per Bažnyčios žodžių ir liudijimo skleidžiamą šviesą pasikeičia visas pasaulis. Pasak Susirinkimo Tėvų, „Bažnyčia ne tik dalijasi su žmogumi dieviškuoju gyvenimu, bet taip pat savotiškai paskleidžia po visą pasaulį to gyvenimo šviesos atspindį“ (Gaudium et spes, 40).
Tarnaujant visuomenei
Susirinkimo Tėvai pripažįsta, kad šis istorijos metas jiems suteikė tobulą progą skleisti Evangelijos šviesą visoje žemėje. Praėjusiais amžiais daugelis popiežių ir vyskupų buvo politiniai vadovai ir galios vykdymo tarpininkai. Bažnyčios vardu buvo kariaujama, sudaromos politinės sąjungos. Popiežiaus dekretu buvo skiriami arba pašalinami karaliai. Bet visa tai baigėsi devynioliktajame amžiuje, sunykus popiežiaus valstybei.
Vatikano II Susirinkimo Tėvai šį politinės galios praradimą laiko tikru palaiminimu. Jie jau nebėra įsipareigoję jokiai valdžiai ir nekaustomi jokių politinių sumetimų. Dabar jie geba kreiptis į visus žmones, kad ir kokios būtų jų politinės pažiūros. Tad jie su dėkingumu skelbia, jog Bažnyčios misija nėra nei politinė, nei ekonominė (plg. Gaudium et spes, 42).
Ši naujo Bažnyčios vaidmens pasaulyje vizija daugiausia skiriama pasauliečiams. Juk būtent Bažnyčios nariai pasauliečiai kasdien yra įsitraukę į pasaulio reikalus. Būtent jie susitinka tuos žmones, kurie galbūt niekada neperžengė bažnyčios slenksčio ir nė rankose neturėjo popiežiaus enciklikos. Taigi būtent pasauliečiai – vadinasi, kiekvienas iš mūsų – yra kviečiami būti vienybės, susitaikymo ir ramybės nešėjais šiam pasauliui. Tai kvietimas elgtis su visais žmonėmis pagarbiai, paisyti jų orumo, kad ir kokie būtų jų politiniai įsitikinimai ar kad ir kokia būtų jų ekonominė situacija. Šiais Tikėjimo metais tai yra pašaukimas gyventi savo tikėjimu ir juo dalytis nuolankiai, įtikinamai ir su meile.
Vatikano II Susirinkimo iššūkis
Metams bėgant mūsų pasaulis tampa vis labiau susiskaldęs, kupinas priešybių. Konservatyvieji nepasitiki liberalais, o liberalai kovoja su konservatyviaisiais. Plyšys tarp turtingųjų ir vargšų platėja. Krikščioniškosios konfesijos vis dar lieka stipriai susiskaldžiusios. Netgi pačioje Bažnyčioje yra žmonių, kurie savo laiko tikraisiais katalikais, priešingais nesutinkantiems su jais.
Tai pagunda mąstyti viską skirstant ir priešinant. Tai pagunda mėginti save priskirti vienai ar kitai pusei. Ne tokį kelią siūlo Evangelija. Jos siūlomas kelias yra tarnystės ir meilės kelias. Tai Jėzaus, atidavusios savo gyvybę už visus žmones, kelias. Kaip Dvasia kalbėjo per Vatikano II Susirinkimo Tėvus, taip nūdien Ji nori kiekvieną iš mūsų pasiųsti į pasaulį, kad pakeltume kenčiančiuosius ir priglaustume atstumtuosius. Dvasia nori, kad šviestume Evangelijos šviesa savo namuose, darbuose ir bendruomenėse.
Esame pašaukti tarnauti, todėl negalime žvelgti į žmones tik pro ekonominius, politinius, religinius ar ideologinius akinius. Negalima sulyginti žmonių su jų nuomonėmis, nes toks požiūris sumenkina jų, mylimų Dievo vaikų, orumą.
Tai yra Gaudium et spes ir viso Vatikano II Susirinkimo metamas iššūkis. Tai iššūkis stoti tarnauti sužeistam ir susiskaldžiusiam pasauliui. Tai iššūkis visuose žmonėse atpažinti „brolį Kristų ir veikliai, žodžiais ir darbais“ Jį mylėti, šitaip liudijant tiesą ir perteikiant kitiems „dangiškojo Tėvo meilės slėpinį. Taip viso pasaulio žmonėms bus pažadinta gyva viltis, ta Šventosios Dvasios dovana, idant galiausiai jiems atitektų ramybė ir didžiausia palaima – patekti į tėvynę, spindinčią Viešpaties garbe“ (Gaudium et spes, 93).
Keisti pasaulį
Jėzus pažadėjo: „kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius“ (Jn 14, 12). Tuos didesnius darbus galime ir mes daryti, jei nešame Evangelijos žinią į pasaulį ir ją pritaikome visose savo gyvenimo srityse. Savo meile Jėzui ir visai žmonijai mes galime pakeisti pasaulį!
