Popiežius Paulius VI apie Vatikano II Susirinkimą
Pagrindinė mintis – tarnauti
Niekada iki tol taip stipriai kaip šia proga Bažnyčia nejuto reikmės pažinti, priartėti, suprasti, persmelkti, evangelizuoti visuomenės, kurioje ji gyvena, ir jai tarnauti; ir susiremti su ja, beveik bėgti paskui ją dėl jos sparčių ir nuolatinių permainų…
Susirinkimas Bažnyčią siejo su tokiu žmogumi, koks jis yra nūdien: gyvu žmogumi, užsisklendusiu savyje žmogumi, žmogumi, kuris ne tik pavertė save visų savo interesų centru, bet ir stengiasi įtikinti, kad jis yra visos tikrovės principas ir paaiškinimas. Kiekvienas žmoguje apčiuopiamas elementas turėjo tam tikra prasme būti pateiktas nuodugniai Susirinkimo Tėvų apžiūrai, kurie savo ruožtu tėra tiesiog žmonės, nors visi – ganytojai ir broliai…
Šis Susirinkimas apsistojo ties žmonijos dvilypumu, būtent žmogaus varganumu ir didybe, jo gelminiu silpnumu, kuris yra nepaneigiamas ir kurio jis pats negali atsikratyti, ir jame slypinčiu gerumu, visada paženklintu slapto grožio ir nedrumsčiamo giedrumo.
Tačiau privalu suvokti, kad šis Susirinkimas, leidęsis būti veikiamas žmogiškojo vertinimo, daug smarkiau pabrėžė šią maloniąją žmogaus pusę, o ne nemaloniąją. Jo požiūris yra itin ir sąmoningai optimistinis… Vietoj slegiančios diagnozės – drąsinančios priemonės; vietoj siaubingų prognozių – pasitikėjimo žinia, Susirinkimo skelbiama šių dienų pasauliui. Šiuolaikinio pasaulio vertybės ne tik pakenčiamos, bet ir gerbiamos, jo pastangoms pritariama, jo siekiai apvalomi ir palaiminami…
Visas šis turtingas mokymas nukreipiamas viena kryptimi – į tarnavimą žmonėms, patekusiems į įvairias sąlygas, išgyvenantiems visokiausias silpnybes ir reikmes. Bažnyčia, taip sakant, pasiskelbė esanti žmonijos tarnaitė būtent tada, kai jos mokomasis vaidmuo ir pastoracinė valdžia dėl Susirinkimo iškilmingumo įgavo didžiausią spindesį ir galią: tarnystės idėja buvo centrinė.
Iš popiežiaus Pauliaus VI kreipimosi per paskutinį visuotinį Vatikano II Susirinkimo posėdį, 1965-ųjų gruodžio 7-ąją
