ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2019
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Antradienis, sausio 1

Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Lk 2, 16–21

Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus (Lk 2, 19).

Sveiki sulaukę 2019-ųjų Viešpaties malonės metų! Argi gali būti geresnė metų pradžia nei pagerbiant Dievo Motiną Mariją?! Marija Dievo pasirinkta būti Jo Sūnaus Motina, t. y. išnešioti ir pagimdyti Jėzų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Drauge su Juozapu jai teko garbė ir drauge iššūkis auginti ir auklėti šį dviejų prigimčių – dieviškosios ir žmogiškosios – vaikelį. Abi Jėzaus prigimtys glaudžiai suvienytos, bet nė viena nenustelbia antrosios.

Pamąstykime, koks svarbus vaidmuo teko Marijai mokant Jėzų ir ugdant Jo žmogiškąją prigimtį. Jos pavyzdys ir meilė darė įtaką Jėzui Mesijui. Jos atjauta padėjo Jam vis geriau suvokti, ką reiškia būti gailestingam. Marijos tikėjimo liudijimas padėjo Jėzui pasitikėti Dievo galybe ir daryti stebuklus. Jos malda: „Teesie man pagal Tavo žodį“ mokė Jėzų laikytis savo dangiškojo Tėvo valios. Todėl ir mes skelbiame, kad Marija yra palaiminta, pagirta tarp moterų!

Svarbiausia, ko Marija išmokė Jėzų, – maldingai apmąstyti Dievo žodžius ir darbus. Jėzus neabejotinai daugybę kartų matė savo Mamą meldžiantis – vieną ir kartu su Juozapu. Jos maldingumas padėjo kurti pamaldumo, atsidavimo Dievui nuotaiką namuose: taip ji mokė sūnelį kiekvieną klausimą, kiekvieną gyriaus žodį ir kiekvieną reikalą išsakyti dangiškajam Tėvui. Marijos maldingumas davė vaisių. Evangelijose ne kartą sakoma, kad Jėzus rasdavo laiko atsidėti maldai: kalbėtis su dangiškuoju Tėvu ir Jo klausytis (plg. Mk 1, 35; Lk 3, 21; 9, 29; Jn 11, 41–43; 17, 1–26).

Marija yra ne tik Jėzaus Motina. Ji taip pat yra Bažnyčios Motina. Ji – tavo Motina. Tad leiskis jos ugdomas. Sek jos pavyzdžiu, jos išmintimi, jos užtarimu ir mokymu. Teišmoko Dievo Motina tave maldos.

Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mus.

Sk 6, 22–27; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7


Trečiadienis, sausio 2

1 Jn 2, 22–28

Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite jame (1 Jn 2, 28).

Viešpatie, Tu žinai, kad noriu Tavyje pasilikti. Visados noriu būti arti Tavęs. Bet Tu taip pat žinai, kad aš ne visada elgiuosi taip, kad likčiau Tavyje. Dažnai leidžiuosi išblaškomas. Nesišaukiu Tavęs pakliuvęs į bėdą. Kartais taip pasineriu į rūpesčius ir reikalus, kad net pamirštu Tave. Tad meldžiu man padėti. Neišmanau, ką šie nauji metai atneš, kokius džiaugsmus patirsiu, kokios širdgėlos užguls ir kokie iššūkiai pažvelgs į akis. Bet visada trokštu, kad Tu būtum šalia manęs.

Viešpatie, padėk man likti Tavo meilėje. Tavo meilė suteikia prasmę mano gyvenimui ir pripildo mane dėkingumo. Žinodamas, kad esu Tau brangus, lengvai neprarandu drąsos, ypač patirdamas savo silpnumą ir nuopuolius ar nepasisekimus. Turiu likti Tavo meilėje, Viešpatie, nes be jos nepajėgsiu mylėti tų žmonių, kuriuos Tu man davei. Trokštu mylėti juos taip, kaip Tu mane myli, noriu mylėti netgi tuos žmones, kuriuos sunku mylėti, ir noriu mylėti netgi tada, kai tai, atrodo, beveik neįmanoma.

Padėk man likti Tavo stiprybėje, Viešpatie. Mokyk mane kas rytą pažvelgti į Tavo malonę. Dėkoju, kad man teiki malonę rūpintis šeima, nudirbti darbą, kurį Tu man patikėjai. Tavo stiprybė neleidžia man palūžti ir padeda nesugniužti, bet judėti pirmyn, kai esu silpnas.

Viešpatie, padėk man likti Tavo džiaugsme. Noriu parodyti pasauliui pasitikėjimą ir laisvę, kylančius iš santykio su Tavimi. Noriu savo gyvenimu patraukti kitus žmones prie Tavęs. Tad suteik man džiaugsmo ne tik geru metu, bet ir tada, kai gyvenimas būna slegiantis, sunkus.

Viešpatie, Tu vis tiesi rankas į mane, kviesdamas ateiti ir pasilikti Tavyje. Nėra saugesnės vietos. Tad kai delsiu pas Tave ateiti, švelniai primink man, jog nekantriai lauki manęs sugrįžtančio. Ateik, Jėzau, ir paslėpk mane savo sparnų šešėlyje. Trokštu būti Tavo artumoje visas šių naujųjų metų dienas!

Tėve, dėkoju, kad atsiuntei savo Sūnų tvirtai mane laikyti visus šiuos metus.

Ps 98, 1–4; Jn 1, 19–28


Ketvirtadienis, sausio 3

Jn 1, 29–34

Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo (Jn 1, 29).

Nuostabu, kad pažvelgus pro, palyginti, nedidelį prietaisą teleskopą galima išvysti dangaus kūnus, esančius milijonai kilometrų nuo mūsų. Mėnulį ir kai kurias planetas galima pamatyti taip aiškiai, jog nesunku pastebėti ir jų paviršiaus dėmes, iškilumus ar nelygumus.

Jonas Krikštytojas, regis, irgi turėjo teleskopą, tik dvasinį. Jau būdamas motinos įsčiose jis atpažino Jėzų Marijos įsčiose. Kaip pranašas gyvendamas dykumoje jis atsidėjo misijai – liudyti ateinantį Mesiją ir kviesti tautą atgailauti. Jėzus labai vertino Jono uolumą, jo įkarštį, todėl netgi pasakė: „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11).

Iš tiesų Jonas buvo šventas žmogus. Tačiau prieš nuspręsdami, kad mes negalime nė tikėtis būsiantys tokie šventi kaip Jonas, atminkime, kad Jonas turėjo ištikimą pagalbininkę – Šventąją Dvasią. Jonas prisipažino, kad iš pradžių jis Jėzaus neatpažino. Suvokė, kas Jis, tik tada, kai Dvasia atvėrė jam akis ir leido paliudyti: „Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 34).

Kaip manai, kas būtų, jei turėtum dvasinį teleskopą? Kokius dalykus matytum?

Galbūt pastebėtum, kad vienas iš tavo vaikų labai dosnus savo broliams ir sesėms. Jame darbuojasi Jėzus. Galbūt pastebėtum, kad kaimynė lanko kitą kaimynę, ką tik netekusią vyro. Tai Jėzaus darbas. Galbūt pajaustum savo širdyje paskatą melstis už įžeistą ar įsiskaudinusį draugą. Čia irgi Jėzus darbuojasi.

Dievas veikia visur. Jėzus visada eina mūsų linkui, nešdamas malonę ir palaiminimą, kviesdamas dalytis Jo teikiama malone su kitais žmonėmis. Tad prašyk Šventąją Dvasią atverti tau akis, kad matytum Jėzų. Galbūt netgi nustebsi dėl to, ką Jis tau parodys. Nesijaudink, jei tučtuojau ko nors neišvysi. Paprasčiausiai melsk Dvasią šios malonės – pamatyti Jėzų. Ši malonė yra ženklas, kad Jėzus tikrai veikia tavyje.

Šventoji Dvasia, padėk man pamatyti Jėzų ir dalytis Juo su aplinkiniais žmonėmis.

1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98, 1. 3–6


Penktadienis, sausio 4

Jn 1, 35–42

Štai (Jn 1, 36).

Tiesiog žodis, pasiūlymas, paraginimas, švelnus paakinimas. Taip Jonas Krikštytojas elgėsi su Andriejumi ir jo draugu. Šiems to tereikėjo, kad išskubėtų ieškoti Jėzaus. Jonas neaptarinėjo Jėzaus mokymo. Netyrė Jėzaus mesijinių pranašysčių. Jis tiesiog tarė: „Štai! Tai Jis. Eikite ir patirsite.“ Ir Jėzus Andriejui atsakė panašiai – keliais žodžiais. Tiesiog pakvietė jį: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 39). Taigi dar vienas kvietimas pažvelgti, pamatyti, pažiūrėti, stebėti.

Veiksmas rutuliojasi palengva. Andriejus ir jo draugas susipažįsta su Jėzumi labai paprastai. Jų susitikimo metu negriaudi perkūnas ir neblyksteli žaibas. Galų gale jų susitikimas neišsitęsia iki begalinių teologinių diskusijų. Vienas žmogus tiesiog pasiūlo kitam žmogui pažiūrėti. Ir to buvo gana.

Taip mums atskleidžiama paprastos, bet didingos evangelizacijos forma. Jos esmė – tiesiog parodyti Jėzų. Tam nereikia išmintingų žodžių ar įtikinamų argumentų. Kartais jie netgi trukdo, nes žmonėms reikia patiems pamatyti Jėzų. Mūsų žodžiai, kad ir kokie taiklūs bei tinkami, labiausiai paveikia kitus žmones, kai padeda jiems patiems surasti Jėzų.

Pažiūrėkime, kas nutiko Andriejui! Praleidęs dieną su Jėzumi, jis įsitikino radęs Mesiją. Tada jis suevangelizavo savo brolį Petrą. Kaip? Paprasčiausiai pasakė: „Radome Mesiją! Ateik Jo pamatyti!“

Tad kaip galime žmonėms parodyti Jėzų? Tikriausiai neparodysime Jo einančio paupiu. Bet mes Jį matėme, kai pajutome, kad mūsų širdys suvirpa, paliestos Jo meilės ir gailestingumo. Meilė ir gailestingumas – visada tinkama vieta pradėti.

Tikriausiai turėsi progą šį savaitgalį kuriam nors žmogui parodyti Jėzų. Gal tavo draugui kaip tik tenka klampoti žemyn traukiančiu gyvenimo keliu, o tu gali jį padrąsinti, papasakodamas, kaip Jėzus veikia tavo gyvenime. O gal tau pačiam teko patirti darganotą gyvenimo laikotarpį ir gali pasidalyti, kaip Jėzus tau padėjo jį įveikti, nors galbūt Jį išvydai tik perklampojęs sunkiausią kelio atkarpą. Stenkis likti atviras daugybei kasdienių progų. Žinok, atlapodamas savo gyvenimo langą, parodydamas, ką tau reiškia Jėzus, padedi kitiems žmonėms Jį pamatyti. Pakvieti juos ateiti ir pamatyti dar daugiau.

Jėzau, padėk man būti gyvuoju ženklu, rodančiu į Tave!

1 Jn 3, 7–10; Ps 98, 1. 7–9


Šeštadienis, sausio 5

Jn 1, 43–51

Jėzus sutiko Pilypą (Jn 1, 43).

Pilypas ir Natanaelis ieškojo vadovo, patarėjo, rabio – žmogaus, galinčio jiems padėti suprasti gyvenimo slėpinius. Štai kodėl jie sekė Jonu Krikštytoju. Kaip pamaldūs žydai darydavo visais amžiais, taip ir jie gilinosi į Šventąjį Raštą ir mėgo aptarinėti, ką gi reiškia senosios pranašystės. Kada Dievas įkursiąs savo Karalystę? Kaip Jis išvaduos savo išrinktąją tautą iš ją engiančių užkariautojų romėnų? Tikėtina, kad Natanaelis, sėdėdamas po figmedžiu, apie visa tai mąstė.

Tačiau šioje pastraipoje pirmasis „atradimas“ priklauso ne Pilypui ar Natanaeliui. Jis priklauso Jėzui. Jis eina į Galilėją, randa Pilypą ir sako jam: „Sek paskui mane!“ (Jn 1, 43). Jėzus tikriausiai numanė, kad Pilypas neišturės nepasidalijęs šiuo atradimu su savo draugu Natanaeliu. Ir šis veikiausiai irgi paseks įkandin Jo. Natanaelis iš pradžių atrodė abejingas, bet jo abejingumas virto nuostaba Jėzui atskleidus, kad Jis jau pažįsta jį ir turi paruošęs jam didžių dalykų. Taigi Jėzus šių vyrų ieškojo, kad jie galėtų Jį surasti!

Visi mes vienaip ar kitaip esame ieškotojai. Stengiamės augti tikėjimu, geriau pažinti Jėzų, būti ištikimesni melsdamiesi ir tarnaudami. Visi ieškome Jėzaus.

Tad kaip nuostabu, kad Jis nesislapsto! Jis tave myli ir, tau dar net nepagalvojus Jo ieškoti, jau tavęs ieško. Netgi šią akimirką Jis tavęs ieško, kviesdamas ateiti ir pabūti su Juo. Tad kodėl tau neatsisėdus po figmedžiu ir nepabuvus ten valandėlės, kad Jėzus tave rastų? Gal tiesiog sukaupk mintis į šios dienos psalmės eilutę ar pasirink kokią nors eilutę iš kitų skaitinių. Galbūt kelis kartus pakartok Jėzaus vardą. Nesijaudink, kad tavo mintys šiek tiek klaidžioja. Tiesiog stenkis likti atviras.

Tai krikščioniškojo gyvenimo šerdis – paliauti slėptis. Leisti Jėzui mus surasti ir užkalbinti, tarti savo žodį mums. Natanaelis ilsėjosi, laukė, kontempliavo, kai Pilypas supažindino jį su Jėzumi. Toks tylus, įdėmus buvimas padėjo jam atverti širdį.

Jėzus ieško tavęs čia ir dabar. Nesislėpk! Būk tylus ir ramus, leiskis Jo atrandamas.

Jėzau, dėkoju, kad mane pirmas susiieškojai. Padėk man šiandien atpažinti Tavo balsą.

1 Jn 3, 11–21; Ps 100, 1–5


Sekmadienis, sausio 6

Viešpaties Apsireiškimas

Mt 2, 1–12

Pamatė kūdikį (Mt 2, 11).

Apreiškimas – tai netikėtas kieno nors prigimties ar prasmės suvokimas. Kūdikio gimimas gali būti apreiškimas, netikėtai leidžiantis naujaip suvokti meilę ir atsakomybę. Šventojo Rašto pastraipa yra apreiškimas, padedantis naujaip, netikėtai pamatyti Jėzų.

Šiandien, Viešpaties Apsireiškimo sekmadienį, džiugiai prisimename Dievo garbę, kurią Jis apreiškė iš svetur atkeliavusiems karaliams, arba išminčiams. Jie iš pradžių pamatė žvaigždę. Sekdami paskui ją, atėjo iki Jėzaus. Atradę Jėzų, karaliai suklaupė Jo pagarbinti ir atiduoti Jam pagarbos. Namo jie sugrįžo perkeisti.

Panašiai vyksta mūsų gyvenime. Dievas kasdien lanko žemę. Galime sakyti, kad Jis jos niekada nepalieka! Jis kasdien stovi prie tavo širdies durų ir klausia: „Ar atidarysi?“ (plg. Apr 3, 20). Išminčiai neprivalėjo sekti paskui žvaigždę. Jie pasirinko keliauti paskui ją. Ir tu gali rinktis, ar atverti širdies duris Dievui.

Išminčiai, pamatę Jėzų, dieviškąjį Kūdikį, pagarbino Jį. Šiandien, dalyvaudamas Mišiose, leiskis Kristaus dievystės paskatinamas Jį pagarbinti. Kontempliuok Jėzų – kas Jis yra ir ką dėl tavęs padarė. Atsiklaupk priešais Jį – Kūdikį ėdžiose ir Gelbėtoją ant kryžiaus. Tepripildo tave džiaugsmas ir dėkingumas, kokį patyrė atkeliavę pagonių išminčiai.

Išminčius perkeitė tai, ką jie matė. Žinome, kad jie namo keliavo kitu keliu nei buvo numatę, jog išvengtų Erodo. Įsivaizduok, kaip sunku jiems buvo sugrįžus namo vėl gyventi „normalų“ gyvenimą. Jie regėjo Dievo garbę, tad niekas negalėjo būti taip, kaip anksčiau! Ir tavo gyvenimą gali perkeisti tokie patys dalykai: išvydęs ir pagarbinęs Jėzų, gavęs naujų įžvalgų iš Dvasios, neabejotinai mąstysi, veiksi ir bendrausi kitaip nei iki tol.

Viešpatie, meldžiu Tave apsireikšti, parodyti savo garbę, gerumą, gailestingumą. Jėzau, padėk man Tave naujai išvysti.

Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6


Pirmadienis, sausio 7

1 Jn 3, 22 – 4, 6

…kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą (1 Jn 3, 23).

Neseniai tyrėjai apklausė amerikiečių krikščioniškąjį jaunimą, ir katalikus, ir nekatalikus. Tyrimo duomenimis, nors apklaustieji jaunuoliai ir vadina save krikščionimis, daugelis jų nesuvokia esminių krikščionybės tiesų. Jie tiki, kad Dievas egzistuoja, bet mano, kad Jis yra toli ir nedalyvauja jų kasdieniame gyvenime. Jie tiki, kad Dievas egzistuoja, jog padėtų jiems tapti „geresniais žmonėmis“. Trumpai tariant, jaunuolių atsakymai atskleidė, kad jų tikėjimas labai miglotas, jie gyvena vidinėje sumaištyje.

Pirmasis Jono laiškas parašytas irgi tuo metu, kai stigo aiškumo. Iš įvairių tautų bei vietų kilę krikščionys laikėsi skirtingų nuomonių, kas yra Jėzus. Nemažai krikščionių ginčijosi, ar Jis galėjo būti sykiu ir tikras žmogus, ir tikras Dievas. Kai kurie norėjo labiau pabrėžti dvasinę Jėzaus prigimtį, tikėdamiesi išvengti būtinybės pakeisti savo gyvenseną šiame pasaulyje. Pirmojo Jono laiško autorius rašydamas atkreipia dėmesį į šiuos nesutarimus. Jis primena žmonėms, kas yra pati krikščionybės šerdis: tai tikėti, kad Jėzus, Dievo Sūnus, tapo žmogumi dėl mūsų išganymo.

Panašiai kaip pirmojo amžiaus krikščionys, šiandienos jaunuoliai kartais pasiduoda ir ima plaukti pasroviui. Jie kartais taip ir neįgyja įpročio kas sekmadienį dalyvauti Mišiose. Kartais jaučiasi nusivylę ir abejojantys, ar jų vieta Bažnyčioje. Galbūt jiems nelieka laiko Dievui, nes beveik visą jį suryja pastangos įsitvirtinti darbe ar uždirbti duonos kąsnį šeimai. Tačiau Dievas juos myli ir yra visada pasirengęs juos priimti ir apkabinti. O kas bus Dievo atstovai?

Galbūt tu tam tinki. Kiekvienas iš mūsų gali padėti šiame kelyje, netgi jei ta pagalba būtų vos pastebima. Savo vaikams ir vaikaičiams gali parodyti Jėzų mylėdamas savo šeimą ir ja rūpindamasis. Gali vaikus ar anūkus nusivesti į jiems skirtus renginius parapijoje ar vyskupijoje. O galbūt pažįstamam paaugliui reikia kantraus išklausančio žmogaus, gebančio neįkyriai patarti? Netgi jei nelabai bendrauji su jaunuoliais, gali jiems pagelbėti. Niekados nenuvertink užtariamosios maldos galios. Juk tavo maldos gali padėti išsklaidyti sumaišties debesis ir padrąsinti žengti artyn prie Jėzaus!

Viešpatie, išliek savo malonę visiems jauniems žmonėms.

Ps 2, 7–8. 10–12; Mt 4, 12–17. 22–25


Antradienis, sausio 8

Mk 6, 34–44

Ir visi privalgė iki soties (Mk 6, 42).

Ar kas nors tave nustebino padovanodamas maisto? Galbūt atnešė sergančiam šeimos nariui skirtą lauknešėlį? Gal bendradarbis pavaišino nepaprastai skanios kavos puodeliu, nes tądien skubėjai iki nustatyto laiko pabaigti darbą? O gal gimtadienio proga gavai dovanų kortelę papietauti populiariame restorane?

Penkių tūkstančių minios pamaitinimas irgi buvo netikėta dovana. Į dykynę atsekę Jėzų žmonės nesitikėjo, kad Jis ar Jo mokiniai jiems duos valgyti. Nė vienas neprašė padaryti šį stebuklą. Jėzus pats nusprendė padauginti maistą, nes Jam pagailo tų žmonių, taip toli nukeliavusių, kad Jį pamatytų. Jėzus juos pamaitino, nes norėjo, kad jie ilgiau pabūtų su Juo, neišsisklaidytų ieškodami ko užkąsti po aplinkinius kaimelius.

Jėzaus elgesys dar labiau stebina žinant, kad tuo metu Jis gedėjo nukankinto Jono Krikštytojo. Jėzus iš pradžių ketino kurį laiką pabūti vienas, tačiau savo planus pakeitė pamatęs minią žmonių, trokštančių išgirsti tai, ko Jis mokys. Evangelistas Morkus sako, kad Jėzui pagailo žmonių, todėl Jis nepaisydamas savo sielvarto jais pasirūpino.

Tai labai daug pasako apie Jėzaus širdį. Pirma, Jam patinka leisti laiką su mumis. Galima sakyti, kad Jis netgi džiaugiasi būdamas su mumis. Kai ateisime, Jėzus mūsų niekuomet nenuvys. Antra, pasitikėkime, kad Jėzus mums suteiks reikalingų dovanų, netgi jei jų beveik nesitikėjome gauti. Jis lieja savo malonę ir ramybę netgi tada, kai mes nesusiprantame to prašyti. Mums tereikia kaip tiems žmonėms ateiti pas Jėzų ir būti su Juo, Jo klausytis, neskaičiuojant laiko.

Pati didžiausia Jėzaus dovana mums yra Gyvenimo Duona – Eucharistija. Mums netgi nereikia toli keliauti, kad gautume šio dangiškojo maisto. Jis pats pas mus ateina ant kiekvieno altoriaus per kiekvienas Mišias ir mus pamaitina. Ir kaip tie žmonės, kurie valgė ir pasisotino, mes irgi galime būti iki soties pamaitinti, kai dalijamės valgiu su Jėzumi.

Jėzau, dėkoju Tau, kad būni su manimi ir maitini mane Eucharistija.

1 Jn 4, 7–10; Ps 72, 1–4. 7–8


Trečiadienis, sausio 9

Mk 6, 45–52

Drąsos! Tai aš. Nebijokite! (Mk 6, 50)

Jėzaus žodžiai geriausiu atveju yra gluminantys. Kaip šioje situacijoje atsidūrusiems mokiniams nedrebėti iš baimės? Jie ne tik yra toli nuo kranto, jūroje, bet ir aplinkui tamsu, siaučia audra, negana to, pasirodo šmėkla, artėjanti jų link. Kas gi neišsigąstų?

Tad kaip turėtume suprasti Jėzaus žodžius mokiniams? Arba kalbant tiesiai šviesiai – kaip įveikti baimę atsidūrus baugioje situacijoje? Daugeliui žmonių tenka vienaip ar kitaip nusigąsti, patirti baimę: vieni išgirsta sunkios ligos diagnozę, kitus prislegia dideli finansiniai sunkumai, dar kiti netenka darbo arba žino, kad greitai jo neteks, kitų artimasis patenka į avariją ir taip toliau. Didelė baimė gali mus užvaldyti ir sustingdyti. Tokiomis akimirkomis ar valandomis prisiminkime Jėzaus mokinius – esame vienoje valtyje su jais! Mums gresia pavojus – mūsų valtis, t. y. gyvenimas, tuoj apvirs.

Paskaitykime toliau Evangeliją. Ten rašoma, kad Jėzus įlipo pas mokinius į valtį (plg. Mk 6, 51). Lygiai taip pat Jis įlipa ir į mūsų gyvenimo valtį. Jis ateina būti su mumis! Jėzus nepamokslauja, tuščiai neguodžia, bet įžengia į pačią mūsų baimę ir pasilieka – būna su mumis kiekvieną akimirką.

Tai nereiškia, kad sunkios ligos diagnozė paneigiama ar netikėtai gauname pinigų ir visos mūsų bėdos pranyksta. Ne, tiesiog tai Viešpats įlipa į tavo gyvenimo valtį. Kai to labiausiai reikia, Jis atskuba tau padėti. Galbūt Jis tave nuveda pas puikų gydytoją. Galbūt netikėtai gauni naujo darbo pasiūlymą. O gal iš pažiūros nieko nevyksta, bet tu toje sumaištyje patiri ramybę. Kad ir kas nutiktų, Jėzus nori tau parodyti, jog Jis visada keliauja su tavimi. Ne, Jis nesiruošia tavęs palikti. Gali Juo pasitikėti, kad ir kokios didžiulės bangos šėltų tavo gyvenime.

Tad kai jautiesi nusigandęs, kai atrodo, kad tavo valtis skęsta, atmink Jėzaus žodžius: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50). Jėzus yra su tavimi ir pasiliks drauge netgi pačiomis baisiausiomis akimirkomis. Tad įdėmiai žiūrėk, kad pastebėtum, kaip Jis rūpinasi tavimi.

Viešpatie Jėzau, dėkoju Tau, kad esi su manimi ir padedi man pripažinti mano baimes.

1 Jn 4, 11–18; Ps 72, 1–2. 10. 12–13


Ketvirtadienis, sausio 10

1 Jn 4, 19 – 5, 4

Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 19).

Vidas stengėsi iš visų jėgų. Jo žmona irgi kovojo – jau porą metų grūmėsi su sunkia liga. Deja, per tuos porą metų jie gerokai nutolo vienas nuo kito. Vidui vis sunkiau sekėsi su savo žmona elgtis pakančiai, žvelgti į ją su meile, nors jis žinojo, kad tai būtina. Jis labai stengėsi būti geras sutuoktinis, bet dažnai nustodavo drąsos ir vilties, jausdavosi sugniuždytas.

Per išpažintį kunigui prisipažino: „Kartais netgi nenoriu grįžti namo, tokia įtampa juose tvyro, padėtis tokia slegianti. Be to, kai žmonai prireikia pagalbos, aš dažnai prarandu kantrybę, nesusivaldau. Žodžiu, jaučiuosi baisiai. Žinau, kad ne taip turėčiau elgtis su savo žmona. Ar Dievas man atleis? Ar padės man pasikeisti?“

Kunigas atsakė: „Žinoma, Jis tau atleidžia ir skuba padėti pasikeisti.“

Gavęs išrišimą, Vidas pajuto, kad jo pečius slėgusi našta tapo lengvesnė.

Už atgailą kunigas Vidui liepė pasirinkti patikimą draugą ir su juo pasidalyti savo sunkumais, paprašyti drauge pasimelsti bent kartą per savaitę, jei pavyks, susitikti asmeniškai arba pasimelsti telefonu. Vidas su draugu meldė Dievą parodyti, kad Jėzus jį labai myli, ir padėti mylėti savo žmoną taip, kaip Jėzus ją myli.

Vido sugniužimas pamažėl praėjo. Jis nejautė pagundos negrįžti namo. Pradėjo užjausti savo žmoną, o pyktis prasiverždavo daug rečiau ir mažiau. Ilgainiui, paveikta Vido gerumo, jo žmona pripažino, kad ligos metu ji buvo pikta ir kandi. Jie pradėjo melstis kartu. Malda padėjo jiems dar labiau patirti Dievo meilę ir atleidimą.

Šiandien jų namuose viešpatauja ramybė. Suprantama, pasitaiko gerų ir prastų dienų, bet Vidas su žmona patyrė Dievo meilę. Ši meilė pakeitė jų santuoką. Jie yra gyvas įrodymas, kad galime augti meile, kai palenkiame savo širdis Dievo meilei. Pasak šv. Jono žodžių šiandienos pirmajame skaitinyje, mylime, nes Dievas pirmas mus pamilo. Atleidžiame, nes Dievas pirmas mums atleido. Rūpinamės vienas kitu, nes Dievas niekada nepaliauja rūpintis mumis.

Viešpatie, Tavo meilė mane šiandien tepripildo. Padėk man mylėti taip stipriai, kaip Tu myli.

Ps 72, 1–2. 14–15. 17; Lk 4, 14–22