Sūnaus eulogija Tėvui

VINCUI KOLYČIUI (1922–2013)

Vincas gimė 1922-aisiais mažame Lietuvos kaimelyje. Jis – jauniausias iš penkių vaikų. Vincas tebuvo vaikas, kai mirė jo brolis, o šiek tiek vyresnių seserų nebuvo šalia jam augant. Mamos neteko vaikystėje, kiek vėliau tėvas jį išsiuntė mokytis. Mokslo metais teko gyventi ne namuose. Vincas buvo geras mokinys, tik jautėsi šiek tiek vienišas. Stropiai mokydamasis ir dirbdamas jis tapo jaunu mokytoju. Gyvenimo tėkmę visiškai sujaukė Antrasis pasaulinis karas.

Vincas, skubiai apsisprendęs, išbėgo iš Lietuvos. Dviračiu atvažiavo į karo apimtą Vokietiją. Tai buvo kelionė į naująjį gyvenimą. Vienišas, išsiilgęs savųjų ir Tėvynės, alkanas ir sušalęs. Tas laikotarpis tikrai buvo itin vargingas ir sunkus jo gyvenime. Vokietijoje, išvietintųjų asmenų stovykloje, tarp pabėgėlių nuo karo jis sutiko mano mamą Liusę. Jai pavyko atvykti į Kanadą vienais metais anksčiau ir sutaupius pinigų pasikviesti jį. Čia jie susituokė 1949-aisiais.

Iš pradžių jiedviem buvo sunku, kaip ir daugumai imigrantų. Vincas dirbo T. Eatono prekybos bendrovėje, o vakarais eidavo studijuoti, norėdamas pasitobulinti ir išlaikyti savo šeimą. Vincas daugelį metų vakarais studijavo pramonės vadybą. Prisimenu, kad kai buvau vaikas, jis parsinešdavo namo psichologinių užduočių, kurias mes stengdavomės atlikti kartu. Vincas ugdėsi gebėjimą mąstyti plačiai ir nešališkai.

T. Eatono bendrovėje jis išdirbo daugiau kaip trisdešimt metų. Visi jį pažinojo kaip sąžiningą, kruopštų ir pozityvių nuostatų žmogų. Mano tėvelis, atėjęs į tarnybą ryte, nepaisydamas susiraukusių ar paniurusių žvilgsnių, primindavo, kad šiandien „saulėta diena“. Todėl jis buvo pramintas „Saulės spinduliu“.

Dirbdamas Eatono bendrovėje ir palaikydamas ryšius su lietuvių jaunimu jis dešimtims jaunuolių parūpindavo vasaros darbą kompanijoje, daugiausia įdarbindavo prekių išvežiotojais. Daugelis iš mūsų vasarą padirbėję galėdavo užsimokėti mokestį už mokslą.

1970-aisiais mano tėvelis ir mama patyrė dvasinį prabudimą – Krikštą Dvasioje. Tai buvo katalikų charizminio atsinaujinimo žymė. Ši patirtis nulėmė visą tolesnį jų gyvenimą. Pasak tėčio, tai buvo metas, kai jo gyvenimas iš tiesų prasidėjo. Būdamas devyniasdešimties jis dažnai sakydavo, kad dvasiškai tėra keturiasdešimtmetis.

Mano tėvelis, klausiamas, koks yra jo laimės raktas, atsakydavo: „PMA.“ „Kas tas PMA? Kur jį galima įsigyti?“ Jis šypsodamasis atsakydavo: „Tai Positive Mental Attitude – Pozityvaus mąstymo nuostata.“

Daugelis iš jūsų prisimena maldos susirinkimus, vykusius Toronte, Glenholme’o alėjos 86-ajame name. Šiame name klegėjo jo anūkai, čia jis trejus metus rūpinosi Liuse, laikė jos ranką kelionėje į dangų. Glenholme’o alėjos 86-asis namas tiesiog kiaurai permerktas maldų ir gydymo.

Nors Vincas labai daug dirbo ir mokėsi, jis taip pat buvo veiklus lietuvių bažnyčios parapijietis ir bendruomenės narys. Jis padėdavo organizuoti vasaros stovyklas lietuvių jaunimui Wasaga pakrantėje. Taip pat Vincas buvo veiklus ateitininkas. Visą gyvenimą jis didžiuodamasis nešiojo ateitininko ženkliuką. Vincas labai mylėjo Lietuvą, domėjosi jos gyvenimu ir nenuilstamai rūpinosi jos žmonėmis.

1989-aisiais Vincas su jauniausia dukra Daiva sugrįžo į Tėvynę. Ašaros riedėjo susitinkant su keturiasdešimt metų nematytomis seserimis. Po šio sugrįžimo Vincas ėmė atvykti į Lietuvą kiekvieną gegužę, iš pradžių kaip Renewal Ministries – Atsinaujinimo tarnybų vertėjas. Lietuvoje jis praleisdavo maždaug keturias savaites, pamokslaudamas įvairioms grupėms, daugiausia jaunimo, liudydamas žmonėms apie Šventąją Dvasią. Vincas Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ėmė rinkti pinigus Atsinaujinimo grupėms, pavyzdžiui, Gyviesiems akmenims, paremti. Vinco surinktos aukos padėjo jiems organizuoti įvairius evangelizacijos renginius ir seminarus. Vincas itin rūpinosi, kad žmonės pažintų ir pamiltų Dievo žodį. Tad jis ypač skatino versti į lietuvių kalbą ir leisti kasdienių Šventojo Rašto meditacijų žurnalą The Word Among Us – Žodis tarp mūsų. Tai buvo jo mėgstamiausias projektas. Žodį tarp mūsų Vincas atsidavusiai populiarino ir skleidė, visokeriopai rūpinosi jo leidyba. Daugiau kaip dvidešimt ištarnavęs Lietuvoje Vincas tarp vietos tikinčiųjų tapo tikra legenda. Per maždaug 28 dienų kelionę jis dalyvaudavo daugiau kaip 30 susitikimų su maldos grupėmis, o kur dar asmeniniai susitikimai. Taigi jis nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro būdavo įsitraukęs į dalijimąsi, liudijimą ir svarbiausia – maldą.

2000-aisiais mūsų mama Liusė susirgo vėžiu. Gydytojai jai sakė, kad gyventi teliko tik pusė metų, tačiau ji išgyveno trejus metus. Daugiausia tai nulėmė mano tėvelio globa ir maldos. Per tuos trejus metus jie tapo itin artimi vienas kitam. Kai Liusė jau nebepajėgdavo užlipti laiptais į miegamąjį, Vincas ją užnešdavo. Jis tapo jos stiprybe ir pasiaukojamai ją slaugė sergančią. Tuo metu Vincas nevyko į Lietuvą, apsisprendęs būti su Liuse ir ja rūpintis. Jis išties buvo atsidavęs vyras ir jų tarpusavio meilė Liusei einant silpnyn vis stiprėjo.

2003-aisiais Liusei iškeliavus, tėvelis tyliai jos gedėjo, jam reikėjo laiko atsigauti. Veikiai įvyko didelis pokytis. Jis vėl ėmėsi savo tarnystės, tačiau su nauja energija. Ir ta tarnystė jį patį sustiprino. Vincas vėl vykdavo į Lietuvą, sutelkęs visą dėmesį į savo misiją. Jis ėmė rašyti Evangelijos apmąstymus ir straipsnius į interneto svetaines: bernardinai.lt, zodistarpmusu.lt ir kitur. Apmąstęs tos dienos Evangeliją, jis sėsdavosi prie kompiuterio ir užrašydavo savo mintis. Elektroniniu paštu Vincas gaudavo daug prašymų parašyti visos savaitės Šventojo Rašto apmąstymus ir noriai į juos atsiliepdavo. Vincas didžiavosi gebėdamas komunikuoti internetu. Jis džiaugėsi galėdamas internetu plačiai dalytis Dievo meile su žmonėmis.

Jo meilė vaikams ir vaikaičiams vis stiprėjo. Jis už juos kasdien melsdavosi. Vincas turėjo nedaug pinigų, bet dalydavosi su jais išmintimi ir pasakojimais bei palyginimais, kuriuos, kaip jis vylėsi, jie įsimins. Jis norėjo jiems perteikti tai, kas, jo manymu, yra itin vertinga, kad gyventum laimingą ir pilnatvišką gyvenimą: darnumą, nuoširdumą ir suvokimą, kas yra gera, o kas bloga.

Vincas daug kuo prisidėjo prie Toronto bendruomenės gyvenimo, tiek lietuvių bendruomenės, tiek platesnės – kanadiečių, tarp kurių gyvenome. Vincas buvo daugybės vyresnio amžiaus žmonių testamento vykdytojas. Ne visi jie gerai pažinojo Vincą nuo seno, bet pasitikėjo juo, nes jis tarnaudamas visiškai atsiduodavo. Vincas buvo labai įžvalgaus ir blaivaus proto, tad skaitydamas juridinius dokumentus išaiškindavo, kaip jie taikytini jo bičiulio gyvenime. Jis taip pat užpildydavo mokesčių deklaracijas ir patardavo finansiniais klausimais. Be viso to, Vincas duodavo dvasinių patarimų – žvelgti ne į tai, kas jau praėjo, ir ne į tai, kas dar jų tik laukia, bet dėkoti už dabartį, žvelgti vien pozityviai. Esu tikras, kad daugelis senjorų iš lietuvių slaugos namų Labdara pasiges tų kassavaitinių pusvalandžio apsilankymų, kai Vincas liudydavo ir dalydavosi savo mintimis apie gyvenimą ir tikėjimą.

Praėjusiais metais drauge su juo vykau į Lietuvą, kad savo akimis pamatyčiau, kas jį taip pakyli. Jis iš kelionių į Lietuvą sugrįždavo atjaunėjęs gerais dešimčia metų. Norėjau pamatyti, kas jį taip pasotina. Vincas atiduodavo visą save, visiškai ir iki galo, o žmonės savo ruožtu jį apdovanodavo savo meile ir maldomis.

Mano tėvelis turėjo gydymo dovaną. Vincui pakalbėjus maldos grupei ar kokiai nors organizacijai, prie jo eidavo žmonės prašydami už juos pasimelsti. Išsirikiuodavo ilgos eilės laukiančiųjų bažnyčiose ir salėse. Vincas pažvelgdavo į žmogų, nusišypsodavo, paklausdavo, kuo jis vardu, o tada uždėjęs rankas ant pečių iš visos širdies prašydavo Dievą išgydyti to žmogaus žaizdas, kad jis būtų sveikas, arba melsdavo išvaduoti iš kančių. Nuostabu, daugybė žmonių vėliau pasakodavo, kad po Vinco maldos jų gyvenime įvyko ypatingų pokyčių.

Smagu buvo matyti jį einantį Lietuvoje gatve. Žmonės jį vis stabdydavo, spausdavo jam ranką tarsi kokiai garsenybei. Aš jį praminiau Lietuvos Dalai Lama. Vincas kalbėdavosi su sutiktais žmonėmis ir turėdamas neįtikėtinai gerą atmintį klausdavo žmones, kaip laikosi jų šeima, ir stebindavo atsimindamas tokias smulkmenas, kurias daugelis kitų žmonių jau seniausiai būtų pamiršę. Lietuvoje mes gyvenome viename kambaryje ir vakare prieš einant gulti girdėdavau jį meldžiantis. Stebėjausi, kad jis atsimindavo visų sutiktų žmonių vardus ir juos išvardydavo maldoje. Vincas buvo atjaučiančios širdies ir jam nuoširdžiai rūpėjo kiekvienas žmogus.

Dabar žinau, kad jį atjaunindavo tikslo jautimas. Jis pasidalydavo karštu, entuziastingu tikėjimu, o žmonės į tai atsiliepdavo meile ir maldomis, taip pat vaišingumu: apdovanodavo juoda kaimiška duona ir baltu naminiu sūriu, medumi, šokoladu, pyragėliais ir taip toliau. Žmonės nenorėdavo Vinco išleisti namo iš susirinkimo jo nepamaitinę, nepalaiminę ir neįdėję lauktuvių namuose ruošto maisto.

Vincą liga užklupo staiga, prieš du mėnesius. Jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys, išplitęs į kaulus. Maždaug tris savaites jis buvo siuntinėjamas iš ligoninės į ligoninę, nuo gydytojo pas gydytoją, kad būtų išsiaiškinta nugaros skausmo priežastis. Kad ir kas vykdavo per tuos varginančius lankymusis poliklinikose, Vincas sakydavo esantis ramus.

Sunku įsivaizduoti, kaip jis galėjo likti ramus toje poliklinikų sumaištyje. Bet mano tėvelio gudrybė buvo visados melstis ir laiminti jam padedančius žmones. Jo tikėjimas niekada nesusvyravo. Jis, atrodo, tik sustiprėjo. Jis man sakė, kad vidury nakties apimtas skausmo jis nueidavo į gyvenamąjį kambarį, iškeldavo rankas ir giedodavo šlovinimo giesmes Dievui. Tai jam teikė stiprybės ir paguodos.

Urologas Vincui pasiūlė gydymą, turėjusį jam padėti ir palengvinti. Pradėjus gydymą visi mes tikėjomės, kad tėvelis stebuklingai pagis, juk jis to buvo vertas. Tačiau metastazės buvo pernelyg smarkiai išplitusios, ir jis ėmė sparčiai silpti. Per šešias savaites nuo ligos nustatymo jis iškeliavo.

Tačiau paskutinę jo gyvenimo savaitę toliau vyko stebuklai. Vienas iš tokių pavyzdžių susijęs su slauge. Ji ateidavo, kad aš ir mano seserys galėtume šiek tiek atsitraukti nuo nuolatinio budėjimo. Tą dieną mes nieko jos neprašėme, tik aš, pats nežinodamas kodėl, paprašiau ją, jei ji moka kokių nors giesmių, pagiedoti gulinčiam tėveliui. Mes žinojome, kad tėvelis mėgsta klausytis šlovinimo giesmių. Slaugė papasakojo giedojusi choruose Filipinuose, kai buvo jauna mergaitė, ir mėgstanti giedoti. Tad ji sutiko. Kitą dieną ji atsinešė giesmyną ir giedojo ištisas dvi valandas.

Mano tėvelis tikriausiai manė, kad jis jau danguje, girdėdamas angelišką šios moters balsą. Tai buvo tikras palaiminimas jam ir mums. O paskui nugirdome slaugę pasakojančią jam, kad jos keturiolikmetis sūnus mirė prieš trejus metus, kad ji kaltino save. Ji prapliupo verkti, pasakodama apie savo skausmą. Ir toliau giedojo ir verkė. Ji mums sakė pajutusi, kad Vincas klausosi jos ir meldžiasi už ją. Ji ateidavo kasdien ketvirtą valandą po pietų, atsinešdavo giesmyną, giedodavo ir verkdavo. Vieną dieną išeidama ji pasakė, kad nė kiek neabejojanti, ji jaučia, jog Vincas žino jos skausmą ir dalijasi juo su ja. Ji sakė gavusi iš mano tėvelio daugiau, nei pati galėjo jam duoti. Vincas vėl gydė net nepajėgdamas pramerkti akių ar kalbėti.

Paskutinį šeštadienį prieš Vincui iškeliaujant paskambino tėvas Jonas ir Aurelijus iš Prisikėlimo parapijos. Jie klausė, ar negalėtų ateiti suteikti mano tėveliui paskutinių sakramentų. Buvo šalta ir niūri diena. Pagalvojome, gal verčiau visa tai atidėti. Visi mes buvome pavargę ir nelaukėme žmonių. Bet jiems atėjus netikėtai pasikeitė oras. Kambaryje virš lovos kabojo Kristaus paveikslas, visą laiką kabojęs mano tėvų miegamajame, kiek tik aš prisimenu. Staiga debesys išsisklaidė ir saulės spinduliai įspindo pro miegamojo langus, nušviesdami Kristaus paveikslą ir Vincą visiškai panardindami šviesoje.

Sustoję aplink jį pajutome, kad kambarį pripildė nepaprasta šventa ramybė. Tėvas Jonas suteikė Vincui paskutinius sakramentus, ir nors Vincas nepajėgė kalbėti ar žiūrėti, jis linktelėjo galva pritardamas ir dėkodamas. Jis tikrai dalyvavo maldoje. Atrodo, kad jis meldėsi ir skendėjo ramybėje iki paskutinio atodūsio.

Vincas nugyveno tikrai turtingą gyvenimą. Iš pradžių daug vargęs, patyręs karo sumaištį, Vincas brandžiame amžiuje tapo turtingu žmogumi – turtingu Dievo palaiminimų ir malonių žmogumi. Mano tėvai niekada neturėjo daug pinigų ar daiktų. Jie buvo imigrantai, žinoję, ką reiškia stokoti būtiniausių dalykų. Vincas jaunystėje buvo bedalis. Gyvenimas jo nelepino. Bet senatvėje jis buvo labai turtingas, vienas iš turtingiausių mano pažinotų žmonių. Tačiau jo turtai buvo ne medžiaginiai, bet dvasiniai. Jis išdalijo tiek daug meilės ir tiek daug jos gavo. Jis spinduliavo viltį ir optimizmą kiekvienam sutiktam žmogui.

Tėveliui iškeliavus, aš su seserimis susėdę mąstėme apie jo gyvenimą. Vienas iš mūsų paklausė: „Ar kuris nors prisimenate, kad tėvelis būtų apie ką nors prastai atsiliepęs?“ Nė vienas neatsiminėme, kad taip būtų pasitaikę bent kartą.

Štai koks žmogus buvo Vincas. Jis priimdavo kiekvieną, koks jis yra, su visais trūkumais, nė truputėlio neteisdamas. Jis tikrai rūpinosi kiekvienu žmogumi, nepaisant jo padėties ar įsitikinimų. Visi jį sutikusieji žino, kad jis buvo tikrai ypatingas žmogus. Jis palytėjo visus mus, ir aš viliosi, kad jo įtaka ir dvasia bus su visais mumis.

Žinau, kad daugelis iš jūsų galite papasakoti daug istorijų apie Vincą, pasidalyti įspūdžiais iš susitikimų su juo, galbūt papasakoti apie tai, kaip tie susitikimai padėjo priimti svarbius sprendimus. Kai aš dvejoju ar nežinau, ką turėčiau daryti, užsimerkiu ir kelias akimirkas pamąstau, ką mano tėvelis patartų. Beveik visada gaunu atsakymą.

Paulius Kolyčius

2013 m. gegužės 22 d.