Meditacija
Žodį „tikėjimas“ girdime dažnai. Šios dienos Evangelijoje randame Kristaus žodžius: „kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“. Morkaus evangelijos pabaigoje pasakyta: „kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“. Apie kokį tikėjimą Jėzus kalba? Tikėjimas, kurio Jis laukia iš mūsų, yra ne tik Dievo pripažinimas, bet ir asmeninis žmogaus ryšys su Juo. Tikėjimas nėra našta. Jis yra lyg sparnai, kuriais pakylame prie savo Kūrėjo ir Tėvo. Pati didžioji nelaimė, naikinanti mūsų tikėjimą, yra nuodėmė. Nuodėmė yra kaip debesys, uždengiantys mūsų tikėjimo saulę – Jėzų Kristų.
Kai kurie sako, kad tik tikėjimu, nedarydami gerų darbų, nebūsime išganyti. Apaštalas Jokūbas perspėja, kad tikėjimas be darbų yra miręs. Tuo jis nori pasakyti, kad tarp tikėjimo ir žmogaus darbų yra glaudus ryšys. Geruose darbuose visada glūdi tikėjimo kibirkštėlė.
Atkreipkime dėmesį į kitus Jėzaus žodžius šios dienos evangelijoje: „Aš esu gyvenimo duona.“ Jėzus neapsiriboja tik mūsų žemiškojo gyvenimo palaikymu. Jo troškimas – perkeisti mūsų širdis. Per Eucharistiją Jis kviečia atrasti gyvenimą Jo Kūne ir Kraujyje. Ko tikimės, kai artinamės prie Viešpaties stalo? Išgydymo, atleidimo, paguodos, atilsio? Visa tai suteikia Eucharistija, tačiau svarbiausia – ji mus suvienija su Kristumi, sustiprina mūsų meilę Jam.
Tad labai svarbu priimti Komuniją pasiruošus, pirmiausia priimti Jėzų savo asmeniniu Viešpačiu ir Išganytoju, suprasti, kad tik Jis mums teikia naują gyvenimą.
Vincas Kolyčius
