Meditacija
Daugeliui katalikų Marijos dangun ėmimo šventė atrodo savaime suprantamas ir įprasta. 1950 m. Visų Šventųjų dieną popiežius Pijus XII iškilmingai paskelbė įpareigojančią tikėjimo tiesą, arba dogmą, kad Dievo Motina Marija, pasibaigus žemiškajam gyvenimui, su kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją šlovę. Naujajame Testamente nėra konkrečios užuominos apie Marijos paėmimą į dangų.
Popiežiaus Pijaus XII paskelbtoji dogma nėra naujai atrastas dalykas. Nuo ankstyviausių krikščionybės laikų vyravo įsitikinimas, jog ši ypatinga šventoji, išrinkta būti Dievo Motina, negalėjo paprasčiausiai likti žemėje. Bažnyčios Susirinkimas Efeze 431 m. oficialiai apibūdino Jėzaus Motinos vaidmenį Bažnyčioje. Jau tuomet Rytų Bažnyčioje buvo švenčiama Dievo Motinos išaukštinimo šventė, VI šimtmečio pabaigoje paskelbta valstybine švente ir imta švęsti rugpjūčio 15-tąją. Tikintiesiems ši tikėjimo tiesa buvo visuomet aiški: joks kitas žmogus neišgyveno tokio Jėzaus artumo, kaip Marija. Ji pirmutinė įtikėjo, jog „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen gentium sakoma: „Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“ (59).
Pasakojimas apie Marijos lankymąsi pas Elzbietą Luko evangelijoje eina po apreiškimo scenos. Angelas apreiškia Marijai jos giminaitės Elzbietos patirtą malonę: sulaukusi senyvo amžiaus ir buvusi nevaisinga ji pagaliau laukiasi kūdikio. Angelas priduria Nazareto Mergelei, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Įžengusi į Zacharijo namus Marija, būdama jaunesnė, pirmoji pasveikino Elzbietą. Marijos įžengimas į namus sutampa su Šventosios Dvasios išsiliejimu. Jono Krikštytojo tėvui Zacharijui angelas sakė: „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios.“ Vos Elzbietai išgirdus Marijos sveikinimą, Dvasia pripildo jos įsčiose esantį kūdikį. Marijos buvimas sutampa su Dvasios buvimu, toks pat „sutapimas“ vyksta ir per Sekmines. Elzbieta pasveikina Mariją palaiminimu, kuris Biblijoje visuomet skiriamas Dievo žmonėms: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ Tai pirmasis Naujojo Testamento palaiminimas. Paskutinis evangelijos palaiminimas, išsakytas po prisikėlimo, taip pat siejamas su tikėjimu: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29).
Jokia kita šventė taip gyvai neprimena Marijos – mūsų tarpininkės – vaidmens, kaip jos paėmimas į dangų. Šiandien prisimename, kad ji yra danguje, kad ji galingiausio pasaulio Karaliaus motina. Ar Jėzus galėtų neišgirsti, kai prašo šalia Jo esanti Motina? Šv. Bernardas ragina kupinais pasitikėjimo žodžiais kreiptis į Mariją: „Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi Tavo užtariamas.“
Kas galėtų turėti tokį gryną ir tvirtą tikėjimą, kaip Jėzaus Motina? Kas galėtų lygintis su ja nuolankumu ir nuoširdumu? Nė vienas! Tačiau galime artintis prie jos, sekdami jos klusnumu ir atvirumu Dievui. Pirmiausia melskime jos: sustiprink mūsų tikėjimą, mokyk mus nuolankumo po galinga ir tėviška Dievo ranka. Šia malda keliame savo žvilgsnį į ją šiandien. Marijos ėmimas į dangų ir jos – angelų ir šventųjų karalienės – pagerbimas yra pažadas visai Bažnyčiai, jog ji bus išaukštinta, jei išliks ištikima drauge su Kristumi, Dievo tarnu, sekdama Marijos, Dievo tarnaitės, pavyzdžiu. Prisiminkime Marijos žodžius Kanos vestuvėse, kai pritrūko vyno: „Darykite viską, ką Jis jums lieps.“ Ar gali būti krikščioniui geresnis patarimas, kaip vykdyti tai, ką nurodo Jėzus? Kristus mums ne visada kalba tiesiogiai, bet mes turime Šventąjį Raštą, sąžinę, Bažnyčią, vyresniuosius. Kristus kalba mums įvairiopai.
Pabaigai noriu pacituoti kelias popiežiaus pamokslininko Raniero Cantalamessa mintis iš jo knygos „Marija – Bažnyčios veidrodis“. Tą knygą patartina visiems įsigyti, galima gauti katalikų knygynuose.
„Marijos vaidmuo keliaujančioje Dievo tautoje gali būti palyginamas su debesimi, dykumoje dieną duodavusiu šešėlį, o sutemus taip šviesdavusiu į pažadėtąją žemę keliaujančiai tautai, kad ji galėtų nesustoti nė naktį. Šia prasme Marijos vaidmuo perteikiamas ir mėnulio įvaizdžiu. Mėnulis nešviečia savo šviesa, bet nuo žemės matome jame atsispindinčią saulės šviesą. Marija irgi šviečia ne savo, bet Kristaus šviesa. Ir šia prasme ji yra veidrodis, nes Bažnyčia mato joje atsispindinčią Kristaus šviesą. Mėnulis šviečia naktį nuo saulėlydžio iki saulėtekio. Marija irgi dažnai šviečia patekusiems į tikėjimo naktį ir išbandymus arba gyvenantiems nuodėmės sutemose, jei tik jie kreipiasi į ją ir šaukiasi jos pagalbos. Kai iš ryto pateka saulė, mėnulis pasitraukia ir nebando su ja lenktyniauti. Panašiai pasitraukia ir Marija, kai į sielą įžengia Kristus, ir kaip Jonas Krikštytojas sako: „Štai mano džiaugsmui dabar nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 5, 29–30). Štai tokia yra Marija ir ji štai taip mums padeda.“
Knygos pabaigoje Raniero Cantalamessa rašo apie Elijo ėmimą į dangų: Eliziejus troško paveldėti du trečdalius jo dvasios (plg. 2 Kar 2, 9). Mes drįstame Mariją, savo Motiną ir Mokytoją, prašyti dar daugiau: tebūna mums duota visa Tavo dvasia, o Motina! Tebūna mums duotas Tavo tikėjimas, Tavo viltis ir Tavo meilė, tebūna mums duotas Tavo kuklumas ir paprastumas! Tebūna mums duota Tavoji Dievo meilė! Kiekviename mūsų Marijos siela tešlovina Viešpatį, kiekviename mūsų Marijos siela tesidžiaugia Dievu.
Vincas Kolyčius
