Meditacija
Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs (Jn 12, 32).
Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventė giliai įsišaknijusi Bažnyčios istorijoje. Šv. Elenai atradus kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, liekanas, tai pirmąkart buvo paminėta 365 m. rugsėjo 14 dieną. Šį įvykį netrukus ėmė minėti viso pasaulio krikščionys, o septintajame amžiuje, atgavus persų pagrobtas kryžiaus relikvijas, šis minėjimas imtas vadinti Kryžiaus Išaukštinimo švente.
Kryžiai su Nukryžiuotoju kabo prie mūsų bažnyčių altorių ir ant sienų namie, nemažai žmonių nešioja kryželius kaip papuošalą. Tačiau ar kryžius mums iš tiesų svarbus? Galbūt į jį net nepažvelgiame, nes jis ten kabo metų metus. O gal laikome kryžių tik meno kūriniu, nors ir svarbiu.
Ar žvelgiame į kryžių kaip į atpirkimo įrankį? Prisiminkime izraelitus dykumoje, už bausmę geliamus nuodingų gyvačių, nes niurnėjo prieš Viešpatį (Sk 21, 4–9). Pažvelgę į Mozės ant stulpo iškeltą žaltį jie išgijo. Jiems tai buvo ne tik simbolis, bet ir vienintelė viltis. Žvilgsnis į žaltį reiškė, kad jie prisipažįsta skundęsi, dėl to yra įgelti ir reikalingi Dievo gailestingumo.
Ant kryžiaus Jėzus yra lyg Mozės žaltys, iškeltas, kad išgydytų visus, kurie į Jį pažvelgia. Kodėl toks pat? Nes per kryžių galime patirti pergalę ir išaukštinimą, jei į jį žvelgiame tikėjimo ir dvasios akimis. Kai mums reikia Jėzaus atleidimo, žvelkime į kryžių žinodami, kad jis mus išgelbsti ir išgydo. Žvelgdami į nukryžiuotą Jėzų matome save. Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams rašė: „Tą (Jėzų), kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21). Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, apiplėšė save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis netgi tapo klusnus iki kryžiaus mirties. Taigi žvelgdami į kryžių matome savo nuodėmių padarinius. Jėzus buvo paverstas nuodėme.
Apaštalas Paulius rašo: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18). Kryžius yra svarbus visiems krikščionims, nes
Kryžius parodo Dievo teisumą.
Dievas yra šventas ir gailestingas, bet Jis taip pat yra teisus ir skiria bausmę už nuodėmę. Kitos religijos moko, kad žmonės gali pasiekti Dievą savo darbais, o mūsų, krikščionių, Dievas sudėjo visos žmonijos nuodėmes į savo Sūnų Jėzų, kai Jis kabojo ant kryžiaus.
Kryžius parodo Dievo išmintį.
Kryžius yra kvailystė tiems, kurie eina į pražūtį. Žydams ir graikams kryžius buvo tik silpnumo, gėdos ir bausmės už nusikaltimus ženklas. Bet kadangi išganymas yra Dievo dovana, matome, ką Dievas padarė dėl mūsų. Ar tai ne nuostabus Dievo planas žmonijos istorijoje? Mėginantys laimėti išganymą tik savo darbais niekada nežino, ar jie jau yra užtektinai gero padarę, o priimantys Dievo atleidimą ir kryžiaus auką gali būti tikri dėl savo išganymo.
Kryžius parodo Dievo meilę.
Dievas yra meilė, bet tai nereiškia, kad Jis nekreipia dėmesio į nuodėmę. Nors mes ir manytume turį išganymą, bet gyventume nuodėmėje, nepaklusdami Dievo įsakymams, Dievas mus vienaip ar kitaip sudrausmins. Svarbu žinoti, kad tik per Dievo malonę galime būti išganyti.
Kryžius parodo Dievo jėgą.
„Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18). Dievo jėga perkeičia kiekvieną, kuris trokšta išganymo. Ir kaliniai, nuteisti visam gyvenimui, ir narkomanai bei alkoholikai, išgirdę apie besąlyginę Dievo meilę, visiškai pasikeičia.
Prie Kryžiaus yra visa: visas Raštas, visas tikėjimas, visa viltis, visos priemonės, kad mūsų tikėjimas ir viltis būtų pamaitinti. Kryžius – tai Jėzus, atsigręžęs į Tėvą.
Lietuva yra vadinama kryžių žeme. Kiek kryžių stovėdavo pakelėse nepriklausomybės metais? Kryžių kalnas – nepakartojamas ir vienintelis savo dydžiu ir istorija. Jame šiuo metu yra maždaug 200 tūkstančių įvairaus dydžio kryžių. Statydami kryžius šiame kalne Lietuvos žmonės liudija savo ištikimybę Kristui. Lygiai prieš 16 metų, 1993 m. rugsėjo 7 d. popiežius Jonas Paulius II aplankė Kryžių kalną ir pasakė nuostabų pamokslą. Jis sakė: „Užkopkime čionai ant Kryžių kalno ir prisiminkime visus jūsų krašto sūnus ir dukteris, kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą, nuteistus myriop. <…> Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.“
Mums tikrai reikia prašyti Šventosios Dvasios pagalbos, kad Ji mums apreikštų kryžiaus svarbą mūsų gyvenime. Žvelgdami į kryžių matome besąlygišką, nesavanaudišką meilę, išlietą mums ir visai kūrinijai. Matome didžiulę Dievo malonę ir visišką Jo Sūnaus klusnumą, net iki mirties. Matome mūsų vidines žaizdas gydantį šaltinį. Tad ar pagarbiai ir sąmoningai darome kryžiaus ženklą?
Pabaigai noriu pacituoti dvyliktojo amžiaus benediktinų abato Ruperto žodžius: „mes garbiname kryžių, nes jis yra tikėjimo sergėtojas, vilties stiprintojas bei meilės sostas. Tai gailestingumo ženklas, atleidimo įrodymas, malonės įrankis bei taikos vėliava. Mes garbiname kryžių, nes jis sunaikino mūsų puikybę, nušlavė pavydą, atpirko nuodėmes ir išgelbėjo mus nuo pasmerkimo. Kristaus kryžius yra durys į dangų, raktas į rojų, mirtinas smūgis velniui, žmonijos išaukštinimas, mūsų paguoda bei laisvės dovana. Jis įtikina tironus, nuverčia galinguosius, išaukština mažuosius bei varginguosius, išblaško tamsybes, skleidžia šviesą, išveja mirtį. Jis yra gyvenimo laivas bei išgelbėjimo karalystė. Kai ką nors padarome dėl Dievo, kai mums sekasi ar esame kupini vilties – tai vis kryžiaus garbinimo vaisiai. Per kryžių Kristus mus traukia prie savęs, Jis yra kelias į Tėvo karalystę, Jo Sūnaus skeptras ir Šventosios Dvasios – visos Trejybės liudytojas – antspaudas.“
Tad švęskime šiandien Kryžiaus šventę. Suklupkime prie kryžiaus, pažvelkime į nukryžiuotą Jėzų ir klausykimės, ką Jis mums pasakys.
Viešpatie Jėzau, Tavo kryžius giliai tepersmelkia mano širdį. Jėzau, myliu Tave, garbinu Tave, nes šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį, atpirkai mane.
Vincas Kolyčius
