Pasakojama, kad po bolševikų revoliucijos viename Rusijos mieste žmonės buvo sukviesti paklausyti ateisto ir ortodoksų kunigo debatų. Ateistas ilgai kalbėjo, aiškino žmonėms, kad nebuvo jokio prisikėlimo, kad tai tik melas. Baigęs kalbėti nulipo nuo pakylos įsitikinęs, kad visus įtikino. Žmonės tylėjo. Atsistojo ortodoksų kunigas, užlipo ant pakylos ir garsiai sušuko: „Kristus prisikėlė!“ Visi susirinkusieji atsistojo ir kaip vienas atsiliepė: „Tikrai prisikėlė!“ Kunigas nulipo nuo pakylos ir taip viskas baigėsi.

Šiandien yra diena, kai ir mes galime ir privalome garsiai susukti: „Kristus prisikėlė!“ Ne tik sušukti, bet ir vieni kitus tais žodžiais pasveikinti. Šie žodžiai įgis mums prasmę, jei paprašysime Šventosios Dvasios juos atskleisti mūsų širdims.

Šios dienos pirmame skaitinyje apaštalas Petras aiškina miniai, kas įvyko. Dalykimės ir mes savo tikėjimu su kitais. Antrame skaitinyje skaitome: „Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje.“ Šis apaštalo Pauliaus raginimas skirtas mums šiandien, kai giedame „Aleliuja“ ir džiaugiamės Jėzaus prisikėlimu. Be prisikėlimo mūsų tikėjimas sugriūtų... „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Evangelijoje skaitome, kad Marija Magdalietė, nuėjusi prie kapo ir radusi nuristą akmenį, nubėgo pas Petrą pranešti, jog kažkas paėmė Viešpatį ir nežinia kur padėjo. Ji dar negali suvokti, ką reiškia tuščias kapas. Petras ir kitas mokinys bėga pažiūrėti, kas atsitiko. Ir jiems kol kas dar neaišku. Tik vėliau, pamate prisikėlusį Kristų, jie įtikėjo. O mums šiandien kalba pats Jėzus: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“

Šįryt nuriskime akmenį nuo savo širdies ir džiaugsmingai giedodami „Aleliuja“ visiems skelbkime: „Jis tikrai prisikėlė!“

Vincas Kolyčius

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.