Meditacija
Šios dienos Evangelijoje skaitome, kad Jėzus, išgydęs akląjį Bartimiejų, tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Tai rodo, kad stebuklas pirmiausia įvyko neregio sieloje. Jeigu Bartimiejus nebūtų tikėjęs Jėzaus gydomąja galia, būtų likęs aklas. Tikėjimas jam sugrąžino šviesą. Tikriausiai jis apie Jėzų jau buvo girdėjęs iš kitų, nes išgirdęs, kad pro šalį eina Jėzus, sušuko: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Kai minia jį ramino, jis dar garsiau šaukė. Toks buvo jo tikėjimas.
Matome, koks stiprus buvo Bartimiejaus pasiryžimas, kad jis nė nekreipė dėmesio į minią. Jis nedelsdamas pašoko ir „nusimetęs apsiaustą“ pribėgo prie Jėzaus. Tų laikų elgetos nešiodavo specialų apsiaustą, iš kurio visi atpažindavo, kad tai elgeta. Jis tą apsiaustą nusimetė, žinodamas ir tikėdamas, kad jam jau nebereikės elgetauti. Kai Jėzus jo paklausė, ko jis norėtų, Bartimiejaus malda buvo labai trumpa: „Rabuni, kad praregėčiau.“ Laimingas aklasis Bartimiejus, kad savo gyvenimo kelyje susitiko Kristų.
Rytų krikščionybėje labai paplitusi trumpa malda, vadinamoji Jėzaus malda. Ją žmogus gali be paliovos kartoti visą dieną: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“
O kaip su mumis? Šiuo metu pasaulyje yra tūkstančiai nereginčių žmonių, nors jų akys sveikos. Kuo reiškiasi jų aklumas? Pirmiausia prie tokių aklųjų priskirtini nematantys svetimųjų ašarų, nematantys savo artimųjų, kuriems reikia pagalbos arba bent gero žodžio. Daugeliui iš mūsų taip pat reikia prašyti, kad Jėzus išgydytų mūsų dvasinį aklumą. Dažnai pyktis, pavydas, negebėjimas priimti kitus žmones apakina mus, tad vargiai įžvelgiame Dievo meilę ir ką nors gera kituose žmonėse.
Melskime: Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio. Kaip grąžinai regėjimą Bartimiejui, taip atverk ir mano dvasios akis, kad aiškiai regėčiau Tave.
Vincas Kolyčius
