Meditacija
Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujus liturginius metus. Lotynų kalbos žodis adventus reiškia atėjimą. Šios dienos skaitiniuose kalbama apie dvejopą atėjimą. Pirmame skaitinyje iš pranašo Jeremijo knygos skaitome, kad Dovydo atžala „vykdys šalyje ramybę ir teisę“. Čia Jeremijas kalba apie būsimąjį Mesiją. O Evangelijoje rašoma apie antrąjį Jėzaus atėjimą, Jo sugrįžimą. Jėzus savo mokinius perspėja: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“
Tą patį Jis šiandien sako ir kiekvienam iš mūsų. Jis perspėja, kad šio gyvenimo rūpesčiai mūsų nenustelbtų. Kiek daug dalykų gali įvykti per ateinančias savaites, jei tik įsiklausysime, ką Jis kalba mūsų širdims. Dievas nori išjudinti nuodėmingus mūsų gyvenimo pamatus. Jis trokšta parodyti, kaip mus saugo savo rankose, nori išgydyti pašlijusius santykius, liūdesį paversti džiaugsmu ir atsiliepti į mūsų širdžių maldas.
Ruošimasis Kalėdoms gali suryti visą laiką, jei tik nebūsime pakankamai atidūs. O kur laikas Dievui? Ar galime skirti bent dešimt minučių kasdienei asmeninei maldai, garbinti Dievą ir dėkoti Jam, kad Jis atsiuntė savo Sūnų Jėzų? Ar galime bent dešimt minučių kasdien skaityti Šventąjį Raštą? Privalome paruošti savo širdis, kad Jis gimtų mumyse, mūsų kasdieniame gyvenime. Vienas žmogus sakė: „Kokia man nauda, kad Jėzus gimė tūkstančiuose prakartėlių visame pasaulyje, jei Jis negimsta ir mano širdyje, mano gyvenime.“
Vincas Kolyčius
