Meditacija
Šį sekmadienį visi trys Mišių skaitiniai siejasi su pašaukimo tema. Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas pasakoja apie savo pašaukimą, kurį išgyveno Jeruzalės šventykloje 700 m. prieš Kristų. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius prisimena, kaip jis buvo pašauktas paties Jėzaus Kristaus, kurį anksčiau persekiojo. Evangelijoje skaitome, kaip Petras, Jokūbas ir Jonas atsiliepė į Jėzaus pašaukimą.
Ko galime iš šių skaitinių pasimokyti? Kai kalbama apie pašaukimus, paprastai mąstome apie kunigus ir vienuolius. Visi žinome ir matome, kad tų pašaukimų į dvasinį luomą trūksta. Ypač šiais Kunigų metais privalome melstis, kad jų padaugėtų. Bet neturime pamiršti, kad visi mes esame pašaukti dirbti Dievo karalystėje.
Šios dienos skaitiniuose matome, kad pirmiausia reikia pripažinti Jėzaus galią („Irkis į gilumą ir išmeskie tinklus valksmui“) ir tikėti, kad Jis gali kiekvieną iš mūsų panaudoti. Antra, reikia sau pripažinti, kad esu nuodėmingas. Izaijas tarė: „Aš žmogus, kurio lūpos nešvarios.“ Apaštalas Paulius prisipažino: „Esu nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią.“ Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis.“
Tačiau Dievas visiems duoda naują progą ir nori, kad būtume Jo liudininkai. Mūsų atsakymas turėtų būti kaip ir pranašo Izaijo: „Štai aš, siųsk mane!“
Vincas Kolyčius
