Artėjant Sekminėms visi trys šios dienos skaitiniai kalba apie Šventąją Dvasią. Pirmame skaitinyje iš Apaštalų darbų skaitome apie ankstyvosios Bažnyčios susirinkimą, kuriame nustatomi santykiai tarp krikščionių, kilusių iš judėjų, ir krikščionių iš pagoniškos aplinkos. Įsidėmėtina išvada: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“. Evangelijoje skaitome Jėzaus žodžius po Paskutinės vakarienės. Palikdamas savo mokinius Jėzus pažada jiems Šventosios Dvasios pagalbą. „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ Šventoji Dvasia moko ne ko nors naujo, o tik tai, ko mokė Jėzus. Ji mums padeda suprasti ir sau prisitaikyti Šventojo Rašto žodžius.

Jėzus prižada dar vieną džiaugsmą: „Mes pas jus ateisime ir apsigyvensime.“ Kas tie „mes“? Tai Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Triasmenis Dievas nuolat gyvena Jėzų mylinčiame žmoguje. Apaštalas Paulius sako: „Jūs esate gyvojo Dievo šventovė.“

Jėzus dar prižada: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“ Tas pažadas, kaip ir visi kiti, yra mums visiems. Kristaus ramybė kitokia nei pasaulio siūloma ramybė. Pasaulis ramybę stato ant smėlio, be pamatų. Prašykime Šventosios Dvasios pagalbos, kad mums suteiktų tą vidinę ramybę, kurią prižadėjo Jėzus.

Vincas Kolyčius

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.