„Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“

Ką reiškia tie nemalonūs mūsų ausiai žodžiai apie nusižeminimą? Šiandien Evangelijoje pasakytus Jėzaus žodžius reikia padalyti į dvi grupes. Vieni Jo žodžiai pasakyti mokiniams, kiti – vaišių šeimininkui.

Pamąstykime, kas iš tikrųjų yra nusižeminimas. Nusižeminimas reikalauja ne vaikščioti nuleidus galvą, bet būti pasirengusiems tarnauti. Šia prasme pats Jėzaus įsikūnijimas yra kilniausias nuolankumo pavyzdys. Jis nužengė iš dangaus ne viešpatauti, o tarnauti. Pasak Pauliaus, „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Gražiausią nusižeminimo pavyzdį parodė Jėzus nuplaudamas apaštalams kojas.

Yra dvi nusižeminimo rūšys: netikras – dirbtinis, išorinis nusižeminimas ir tikras – grynas, vidinis nusižeminimas. Tikras nusižeminimas yra vidinė žmogaus būsena ir neturi nieko bendro su išoriniais veiksmais, kaip paskutinės vietos užėmimas, tylėjimas, prastas apsirengimas, dūsavimas, kalbėjimas apie savo silpnybes ir rodymas savęs kaip menko ir vargšo. Tikrai nusižeminęs žmogus niekada negalvoja ir nekalba apie nusižeminimą, jam nesvarbu, kad kiti negalvoja apie jį gerai, jis yra patenkintas tuo, ką turi ir ką Dievas jam siunčia.

Šv. Augustinas dažnai kartodavo trumpą maldelę: „Viešpatie, leisk, kad pažinčiau save ir kad pažinčiau Tave.“ Drauge su šv. Augustinu prašykime šios malonės: Viešpatie, leisk man pažinti save ir pažinti Tave – savo menkystę ir Tavo didybę.

Vincas Kolyčius

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.