Meditacija
Šiandien Bažnyčia mus kviečia pažvelgti į savo maldą. Pirmasis skaitinys ir Evangelija parodo, kad ištvermė gali nuveikti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Kalbama apie ištvermingą maldą. Kai Mozė, stovėdamas ant kalvos, laikė rankas iškėlęs, pergalė lydėjo Izraelio kariuomenę, kai jis nuleisdavo rankas, persvarą įgydavo amelikitai. Evangelija pasakoja apie našlę, kuri vis eidavo pas teisėją ir prašydavo ją apginti nuo skriaudiko. Jis ilgai nekreipė į ją dėmesio, bet pagaliau dėl našlės įkyrumo ėmė ir apgynė jos teises.
Jėzus tai taiko mums visiems mokydamas, kaip reikia melstis ir nepaliauti. Ta ištvermė reikalinga mūsų tikėjimui ir pasitikėjimui gelbėjančia Dievo ranka. Yra keturios maldos rūšys: Dievo garbinimo malda, kurioje žmogus nieko neprašo, tik garbina Dievą. Tai pati tobuliausia malda. Yra dėkojimo malda, kai dėkojame už gautas malones, yra atsiprašymo malda, kai atsiprašome Dievą už savo nuodėmes, silpnybes ir netobulumus. Pagaliau yra prašomoji malda, kai žmogus ko nors prašo. Dievas girdi kiekvieną maldą ir Jo atsakymas yra „taip“, jeigu prašome pagal Jo valią, o kartais „ne“, nes ne visada būtų žmogui naudinga, jei Dievas išklausytų kiekvieną maldą. Apaštalas Jokūbas savo laiške rašo: „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote, tik savo norams patenkinti“ (Jok 4, 3). Kitas Dievo atsakymas gali būti: „palauk“. Mes nežinome, kodėl Jis liepia laukti, žino tik Jis vienas.
Jėzus baigia šį palyginimą klausimu: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Ar mes pajėgsime ištvermingai melstis su tikėjimu ir pasitikėjimu Dievo pažadais?
Vincas Kolyčius
