Meditacija
Šios dienos Evangelijoje skaitome, kad į šventyklą atėjo fariziejus ir muitininkas. Įdomus sugretinimas. Fariziejus – tai žmogus, turintis visuomenėje gerą vardą, uoliai atliekantis savo religines pareigas. O muitininkas? Tai parsidavėlis, plėšiantis iš savo tautos vaikų mokesčius pavergėjams. Abu atėjo melstis. Bet jų malda skirtinga. Fariziejus meldžiasi: „Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės...“ Toliau jis aptaria gerą savo elgesį. Ar fariziejaus žodžiai yra malda? Pirmiausia jo žodžiai nėra dialogas, o pokalbis – pagrindinis maldos požymis. Malda – tai bendravimas, pokalbis. Fariziejus kalba pats vienas.
O kaip muitininkas? Pirmi jo žodžiai reiškia ir pagarbą, ir prašymą, ir pasitikėjimą. Jis mušasi į krūtinę sakydamas: „Būk gailestingas man, nusidėjėliui.“ Kokia trumpa malda. Jis jaučiasi esąs nusidėjėlis. Fariziejus didžiuojasi savimi, svarbiausias jo maldos žodis yra „aš“. Muitininko malda visiškai vargana, be jokio polėkio ir pasigėrėjimo. Jėzus visus nustebina sakydamas: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, o ne anas.“
Tačiau pagrindinė šios dienos skaitinių mintis sukasi veikiau ne apie maldą, o apie išdidumą ir nusižeminimą. Pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos skaitome: „Varguolio maldavimas debesis skrodžia.“ Psalmėje kartojama tas pat: „Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo.“ Fariziejaus ir muitininko nuostatos visada grumiasi ir mūsų širdyse. Panašus reginys yra dažnas ir mūsų bažnyčiose. Verta pamąstyti, ar tapatinamės su fariziejumi, ar su muitininku? Galbūt su abiem. Kodėl Dievui brangus nusižeminimas? Nusižeminęs žmogus teikia Dievui Jam derančią dieviškąją garbę ir pripažįsta visišką savo priklausomybę nuo Jo. Paveskime save Jam sakydami: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui.“
Vincas Kolyčius
