Meditacija
Dvi šventės – viena po kitos. Naujųjų Metų dieną Bažnyčia mini Dievo Motiną Mariją, o sekmadienį po Naujųjų Metų – Viešpaties Apsireiškimą, arba Tris Karalius.
Švęsdami Dievo Motinos iškilmę atminkime, kad Marija ne tik Dievo, bet ir mūsų –Kristaus kūno narių – Motina. Pirmasis skaitinys iš Skaičių knygos, viena iš gražiausių Šventraščio maldų, – tai vadinamasis Kunigiškasis palaiminimas. Jame tris sykius kartojamas žodis VIEŠPATS. Šiuo vardu Izraelis pažino Dievą. Šauktis Viešpaties vardo, vadinasi, šauktis Jo paties, Jo jėgos, Jo meilės ir ramybės. Bet kuo gi šis pirmasis skaitinys susijęs su Marija? Ji, be abejo, šį palaiminimą ne kartą girdėjo. Tačiau Marija jį ne tik girdėjo. Šis palaiminimas pačiu įstabiausiu būdu išsipildė jos gyvenime.
Evangelijos skaitinys užbaigia Luko pasakojimą apie piemenis. Jie skuba ieškoti Marijos ir Juozapo su kūdikiu. Pasakojimo pabaigoje evangelistas atkreipia dėmesį, kad Marija visus tuos dalykus dėmėjosi ir svarstė savo širdyje. Šiandien švenčiame Marijos šventę ne todėl, kad ji buvo išganymo pradininkė. Švenčiame pirmiausia todėl, kad Marija, paklusdama Dievui, pagimdė Dievo Sūnų.
Kiekvienais metais sekmadienį po Naujųjų Metų švenčiame Kristaus Apsireiškimo, arba, kaip žmonės sako, Trijų Karalių, šventę. Tikriausiai kyla klausimas, kodėl ši šventė vadinama Kristaus Apsireiškimo. Trijų Karalių šventės svarbiausi veikėjai yra ne išminčiai, bet žmonijai regimu būdu apsireiškęs pats Kristus. Evangelijoje rašoma ne tik apie išminčius, bet ir apie juos vedusią žvaigždę: „Mes matėme užtekant žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti.“ Taip sakė išminčiai Erodui. Jie tikrai nebūtų matę užgimusio Išganytojo, jei jiems kelio nebūtų rodžiusi žvaigždė, Viešpaties apsireiškimo ženklas.
Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas kalba: „tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tau užtekėjusio spindesio“. Šie žodžiai yra tarsi išminčių kelionės pas Mariją provaizdis. Apaštalas Paulius antrame skaitinyje pabrėžia, kad „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai“. Rytų kraštų išminčiai yra ne žydų, o pagonių tautų įvaizdis. Evangelijoje skaitome, kad išminčiai, „parpuolę ant žemės, jį pagarbino“. Reikšmingos ir simbolinės yra jų atneštos dovanos: auksas – skirtas tik karaliams, smilkalai – dovana kunigams ir mira, skirta patepti mirusiųjų kūnus. Jėzus – mūsų Karalius, vyriausiasis Kunigas, ant kryžiaus Jis – visų mūsų Atpirkėjas ir Išganytojas.
Matome tris grupes žmonių, kurie skirtingai reaguoja: Erodas, sužinojęs apie gimusį Karalių, suka galvą, kaip jį nužudyti, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai visiškai ignoruoja Jį ir nekreipia dėmesio, piemenėliai ir trys išminčiai parpuolę ant žemės garbina Jį ir neša Jam dovanas.
Dabar mūsų eilė. Paklauskime savęs, o kaip mes reaguojame? Atsiliepkime kaip tie trys Evangelijos išminčiai ir nepagailėkime savo Viešpačiui dovanų, kurių vertingiausia yra meilė.
Vincas Kolyčius
