Meditacija
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“
Jėzui svarbu ne žodžiai, bet veikla. Nors kreiptis į Jėzų kaip į Viešpatį yra labai svarbu, vis dėlto kreipimasis turi atspindėti atitinkamą veiklą. O ta veikla turi būti skirta dangiškojo Tėvo valiai vykdyti. Gražūs žodžiai nepakeičia gerų darbų. Mes galime sakyti, kad mylime žmogų, tačiau dažnai savo elgesiu sužeidžiame jo širdį. Išpažįstame Dievą lūpomis, tačiau Jį paneigiame savo gyvenimu. Jėzus kalba labai praktiškai, kad visi Jį suprastų ir Jo žodžius galėtų prisitaikyti savo gyvenimui. Jis duoda pavyzdį apie du namus: vieną, kurį statytojai stato ant uolos, ir kitą, statomą ant smėlio. Rinktis reikia kiekvienam asmeniškai. Ant kokių pamatų mes statome savo gyvenimo namą? Gražus šios dienos psalmės atliepas: „Viešpatie, būk man uola slėptis pavojuj.“
Atkreipkime dėmesį į šios dienos antrąjį skaitinį. Pirmiausia pabrėžiama, kad mes visi esame nusidėjėliai: „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“, „O nuteisinami dovanai dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Čia svarbu atkreipti dėmesį į žodį „nuteisinami“. Ne išteisinami, bet nuteisinami. Jeigu teisme yra įrodoma, kad žmogus yra nekaltas, tai jis yra išteisinamas. Bet mes visi esame nusidėjėliai, be jokios išimties, taigi esame kalti. Ir čia apaštalas Paulius pareiškia, kad, nežiūrint mūsų kaltės, „esame nuteisinti tikėjimu, dovanai, per Jėzų Kristų“.
Vincas Kolyčius
