Meditacija
Išganymo istorija prasideda Dievo ištartu žodžiu. Šios dienos skaitiniuose matome, kaip Dievas paliepia Abromui išeiti iš savo gimtinės ir vykti į kraštą, kurį jam nurodys. Evangelijoje skaitome, kad Jėzus pasiėmė mokinius ir vedėsi į kalną. Per šią gavėnią pabandykime susipažinti su kelio etapais, atsižvelgdami į Dievo tautos bei apaštalų patirtį.
1-asis etapas. Dievo iniciatyva. Dievas kviečia: Jėzus pasiėme Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai. Jie yra kviečiami eiti su Jezumi, nežinodami kur ir kodėl. Jis visiškai netikėtai pašaukia Abraomą tapti klajokliu ir daugybės tautų tėvu. Ir mes, tikintieji, esame Dievo pašaukti tikėti. Ar išgirdome Jo kvietimą gyventi tikėjimu?
2-asis etapas. Reikia atsiskyrimo. „Išeik iš savo krašto.“ Įsivaizduokime, ką reiškė Abraomui palikti saugų, įprastą gyvenimo būdą, aplinką ir nežinia kur eiti. Ir apaštalai turėjo palikti slėnį, savo grupę ir kopti į kalną. Dievas reikalauja, kad ir mes atsiskirtume: „Palik savo įpročius, savo pasaulėžiūrą, palik savo nuodėmes, leisk man patraukti tave į kalną.“
3-iasis etapas. Nuostabus susitikimas. Jis atsimainė jų akyse. Petras, Jonas ir Jokūbas matė tai, ko niekas kitas nematė. Abraomą aplankė angelai su džiugia žinia: tu sulauksi sūnaus. Gal ir mes jau kada nors išgyvenome Taborą? Gal Dievas mus jau palietė, leido mums pajusti Jo artumą? Kiekvienas esame kviečiamas į artimą bendrystę su Juo, kaip vaikas su Tėvu.
4-asis etapas. Gundymas įsikurti. „Pasistatykime palapines.“ Netgi Abraomas nespėjo įsikurti pažadėtoje žemeje? Trys apaštalai norėjo pabūti ten, kur taip gražu ir miela, norėjo pasistatyti palapines. Ir mes visada norime pratęsti tuos momentus, kai gyvenimas ir tikėjimas būna lengvesni.
5-asis etapas. Sugrįžimas į pilką kasdienybę su Dievu. Reikia nusileisti į slėnį. Abraomui ilgai reikėjo laukti vienatinio sūnaus gimimo ir dar sutikti jį paaukoti. O apaštalai kops į kitą Alyvų kalną, kur jie išvys ne šlovingąjį Viešpatį, o skausmo prislėgtą vyrą, su kuriuo taip sunku išbūti net valandėlę.
Ir mes kasdien privalome būti ištikimi nematomam Dievui, skirti Jam laiko, atsiduoti maldai. Tebūna ši gavėnia mums laikas kopti į Taborą su Jėzumi, patirti Jo artumą, nebijoti nusileisti į slėnį, taip pat kasdien gyventi su Juo meilės ištikimybėje. Atsiduokime visiškai Jo malonei, atiduokime į Jo rankas visa, kas mus nuo Jo skiria, ir tada gausime ramybę, džiaugsmą ir stiprybę.
Vincas Kolyčius