Meditacija
Aš – pasaulio šviesa.
Eidamas pro šalį Jėzus pamatė nuo gimimo aklą žmogų. Šv. Augustinas, komentuodamas šį Šventojo Rašto skyrelį, sako: „Jei tikrai pamąstysime, ką šis stebuklas reiškia, pamatysime, kad aklas žmogus yra visa žmonija.“
Iš šios dienos skaitinių galime daug pasimokyti ir prisitaikyti sau. Pirmame skaitinyje matome, kad Dievas išsirenka žmones iš mažųjų ir nuolankiųjų. „Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.“ Šiuos žodžius Samuelis ištarė, vykdydamas Viešpaties užduotį parinkti Izraeliui karalių. Antrame skaitinyje apaštalas Paulius rašo apie pasaulio ir Dievo požiūrio priešingybę. Be Kristaus žmogus net civilizuočiausioje aplinkoje skendi „tamsybėse“, o su Kristumi jis tampa „šviesa“.
Evangelijoje skaitome, kaip Jėzus pagydė neregį, gimusį aklą. Atkreipkime dėmesį, kad jis ne tik fiziškai praregėjo, bet buvo pagydyta ir jo dvasia. Iki tol jis nepažino Jėzaus, reikėjo Jį sutikti. Į fariziejų klausimą: „O kaipgi atsvėrė tau akys?“ jis atsakė: „Žmogus, vardu Jėzus“, jas atvėrė. Matome, kad jis dar nieko nežinojo apie Jėzų, tiktai, kad jo vardas „Jėzus“. Juk ir šiandien daugybė žmonių domisi Jėzumi tik tiek ir nenori Jo labiau pažinti ir pajusti Jo artumą. Toliau fariziejai vėl klausia: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“ ir dar pridėjo: „Jei šitas nebūtų iš Dievo, Jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“ Matome, kad jis praregėjo ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Ir pagaliau, kai Jėzus jį paklausė: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“, jis atsakė: „Tikiu, Viešpatie“, ir parpuolęs Jį pagarbino.
Fariziejai lieka netikintys, o aklasis nepaliaujamai žengia pirmyn tikėjimu. Tikrasis tikėjimo išpažinimas įvyksta tik asmeniškai susitikus su Jėzumi. Ar mūsų tikėjimo pažanga nepanaši į ano aklojo? Pradžioje jis kalbėjo apie žmogų, vardu „Jėzus“. Vėliau sakė, kad tai „pranašas“, po to, kad tai „žmogus atėjęs nuo Dievo“, o galiausiai, kad tai „Žmogaus Sūnus“ ir „Viešpats“. Dievas ir mums siūlo laisvę nuo dvasinio aklumo, laukia, kol mes ištarsime „taip, Viešpatie, tikiu“. Jis nori pagydyti mūsų kūną, sielą ir širdį.
Vincas Kolyčius
