Meditacija
Skaitome apie Lozoriaus prikėlimą iš numirusiųjų. Jėzus, išgirdęs, kad Lozorius serga, nuėjo į jo namus tik po dviejų dienų ir savo mokiniams pasakė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Pagrindinis Evangelijos pasakojimo tikslas – ne parodyti fizinę Lozoriaus mirtį, bet atskleisti Jėzų supančių žmonių tikėjimo pažangą. Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus dėkoja ne už stebuklą, bet kad stebuklas padės įtikėti netikintiems arba menkai tikintiems: mokiniai baiminosi eiti į Jeruzalę, kur jiems grėsė pavojus. Morta vengė atidaryti kapą, teisindamasi, jog lavonas jau pradėjęs gesti, žydai atėjo į Marijos ir Mortos namus tik paraudoti. Šiame skaitinyje yra viena labai trumpa eilutė: „Jėzus pravirko.“ Kodėl? Jis juk žinojo, kad Lozorius bus prikeltas. Vienas Šventojo Rašto aiškintojas yra pasakęs, kad Jėzus pravirko todėl, kad matė savo mokinių – Mortos, Marijos ir kitų susirinkusiųjų – netikėjimą.
Lozoriaus prikėlimas yra paskutinis Jėzaus stebuklas, paskutinis ženklas, kurį Jis duoda žydams prieš savo kančią ir mirtį. Tuoj pat po šio ženklo Jono Evangelijoje prasideda kančios aprašymas. Jėzus mirtį vadina miegu, kviesdamas mus imti kitaip suprasti šią neišvengiamą tikrovę. Fizinė mirtis Jėzui yra tik laikinas miegas. Mes galime būti mirę dar prieš savo fizinę mirtį, dar gyvendami šioje žemėje. Jėzus kalba apie dvasinę mirtį, širdies mirtį, kai gyvename nuodėmėje, kai atsiskiriame nuo Jėzaus. Sūnaus palaidūno palyginime skaitome tėvo žodžius, ištartus sugrįžus jaunėliam sūnui: „Šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 24).
Ar ne kiekvienas iš mūsų yra Lozorius? Jėzus nori mus prikelti, kad būtume pilni gyvybės. Jėzus ragina mus išeiti iš mumyse esančio kapo, kaip pirmame skaitinyje skaitome: „iškelsiu jus iš jūsų kapų, įkvėpsiu į jus savo Dvasią, kad jūs atgytumėte“. Lozoriaus istorija nėra tik praeities įvykis, ir dabar Jėzus šaukia kiekvieną mūsų vardu: „Išeik, atsikelk.“ Tikinčiųjų bendruomenei Jis įsako: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ Šis prisikėlimas vyksta kas rytą, kasdien, kas vakarą. Mes einame prisikėlimo keliu, pašaukti daryti Dievo darbus („atraišioti“) ir nešti meilę į savo šeimas, bendruomenę, pasaulį.
Vincas Kolyčius
