Meditacija
Jėzaus įžengimu į Jeruzalę pradedame Didžiąją savaitę. Jos pradžia – Verbų procesija ir Jėzaus kančios skaitymas. Dramatiška Jėzaus kančios istorija. Viešpats Jėzus, įžengdamas ant asilaičio į Jeruzalę, savo kukliu ir nuolankiu elgesiu paliudijo ne tik žydų sveikintojų, kurie Jėzų sutiko žodžiais: „Osana Dovydo Sūnui“, o paskui rėkė: „Ant kryžiaus Jį“, širdžių susiskaldymą, bet ir mūsų, tikinčiųjų, gyvenime neretai pastebimą dvilypumą. Kartais ir mūsų mintys, žodžiai ir elgesys tam tikru požiūriu yra panašūs į Išganytojo kankintojų veiksmus.
Kaltiname žydus, kaltiname romėnų kareivius, fariziejus, Erodą, Pilotą už Jėzaus nužudymą, tačiau tokia vienašališka nuomonė nėra teisinga. Katalikų Bažnyčios Katekizme teigiama, kad mūsų nuodėmės liečia Kristų ir kad Bažnyčia nedvejodama atsakingiausiais už Kristaus kančias laiko krikščionis, nors jie patys tą atsakomybę kartais priskiria žydams. Tad dėl tos kaltės smerktini visi, kurie ir toliau nusideda. Mūsų nuodėmės privertė Jėzų Kristų mirti ant kryžiaus. Šventosios Dvasios įkvėptas Pranciškus Asyžietis sakė: „Ir ne demonai Jį kryžiavo, bet tu su jais Jį kryžiavai ir dar kryžiuoji mėgaudamasis savo ydomis ir nuodėmėmis.“
Patikrinkime savo gyvenimą remdamiesi girdėta Evangelija. Nuo mūsų priklauso, su kuo esame Kristaus kančios istorijoje: ar su Simonu Kirėniečiu, padedančiu Jėzui nešti kryžių, ar su Veronika, šluostančia krauju pasruvusį Jėzaus veidą, ar su gailiai verkiančiomis moterimis, ar su Marija ir Jonu, stovinčiais po kryžiumi. O gal su Judu, išsigandusiu Petru, Pilotu, kuris nusiplovė rankas, sakydamas, kad esąs nekaltas, arba su tais, kurie „stebėjo iš toli“? Tokie kyla klausimai šį Verbų sekmadienį. Lydėkime Kristų visą ateinančią savaitę, atmindami, kad kryžius yra Tėvo meilės ženklas.
Vincas Kolyčius
