Meditacija
Per Didžiosios savaitės tridienį minėjome septynis Kristaus žodžius nuo kryžiaus. Prisikėlęs Jėzus ištarė daugiau nei septynis žodžius, bet apmąstymui parinkau septynis. Pamąstykime ir ką nors prisitaikykime sau.
1. „Ko ieškai?“ (Jn 20, 15). Moteris, atėjusi prie kapo, verkė. Atsisukusi pamatė atėjusį Jėzų, bet Jo nepažino. Jis tarė: „Ko ieškai?“ Jis ir mūsų dažnai klausia: „Ko ieškai?“ Mes gal neverkiame kaip ta moteris, bet dejuojame, kad sunku, kad Dievas mūsų neišklauso, gal mus pamiršo, gal neatleido už praeities nuodėmes. Esame neviltyje, nuliūdę, mums sunku. Prieina Jėzus, nors Jo neatpažįstame (gal Jis prabyla per kitą žmogų), ir klausia: „Ko ieškai?“ Ką atsakome? „Ieškau Tavo veido, Viešpatie, ieškau ramybes.“
2. „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19). Užsirakiname duris, panašiai kaip Jėzaus mokiniai dėl žydų baimės. Užsirakiname savo dvasios duris, nuo mūsų širdžių dar nenuristas akmuo ir baiminamės: „Kas bus rytoj, kokia mano ateitis? Viskas kasdien eina vis blogyn ir blogyn.“ Jėzui uždarytos durys nieko nereiškia. Jis pasirodo ir taria: „Ramybė jums! Ramybė tau! Ko rūpiniesi? Ar nepasitiki manimi? Aš savo gyvybę už tave paaukojau. Ką daugiau tavo labui galėjau padaryti? Pasitikėk! Ramybė ir pasitikėjimas yra tavo jėga, naujas gyvenimas. Ramybė tau!“
3. „Apie ką kalbate?“ (Lk 24, 17). Du nuliūdę Jėzaus mokiniai keliauja į Emauso miestelį. Kalbasi, ginčijasi, jie manė, kad Jis atpirksiąs Izraelį, o dabar jau trys dienos, kai Jis nukryžiuotas. Ar ne panašiai ir mes kartkartėmis skundžiamės vienas kitam, kad Dievas nekreipia dėmesio į žmonių vargus. Kodėl tiek daug smurto pasaulyje, kodėl tiek žmonių badauja? Kodėl viens kitą žudo, kodėl nekalti vaikai turi mirti, kodėl tėvai juos palieka, kodėl, kodėl? Kur yra Dievas, kodėl Jis nesirūpina? Pasirodo Jėzus, bet mokiniai Jo neatpažįsta, ir klausia: „Apie ką kalbate?“ Jis aiškina jiems, kas Raštuose apie Jį pasakyta. Jėzus aiškina ir mums, kalba per savo žodį, Šventąjį Raštą, girdime Jo žodį Bažnyčioje, girdime iš savo draugų, kurie į tą žodį gilinasi. Girdime įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Ar mūsų širdys yra atviros tam žodžiui? Dievo žodis yra ugnis! Kartokime Jo mokinių, ėjusių į Emauso miestelį, žodžius: „Ar mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
4. „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16). Šį klausimą Jėzus uždavė Simonui Petrui. Net tris kartus. Jis klausia ir mūsų: „Ar myli mane?“ Ką atsakome? Štai malda, kurią visiems daliju:
Jėzau, aš myliu Tave!
Kai esu pavargęs, padėk man sakyti: Jėzau, aš myliu Tave!
Kai man sunku atleisti, kartosiu: Jėzau, aš myliu Tave!
Kai liūdna ir tamsu, kai nejaučiu Tavo artumo,
šauksiuosi Tavęs, sakydamas: Jėzau, aš myliu Tave!
Mano kasdieniai darbai taps lengvesni
ir darbas taps malda, kai kartosiu: Jėzau, aš myliu Tave!
Jokie rūpesčiai negali manęs paveikti,
joks skausmas negali manęs nugalėti, jei kartosiu: Jėzau, aš myliu Tave!
Už džiaugsmus, kuriuos man duodi,
ir už malones, kurias man siunti,
mano padėka visada bus: Jėzau, aš myliu Tave!
Ir tik todėl, kad Tau patinka, be jokios kitos priežasties,
leisk man dažnai kartoti: Jėzau, aš myliu Tave!
Ir kai mano gyvenimo vakaras ateis ir
Tu pakviesi mane namo, leisk man paskutinį kartą
šioje žemėje tarti: Jėzau, aš myliu Tave!
Kai Tu pakviesi mane į savo teismą,
būk man maloningas, Viešpatie, nes žinai, kiek kartų kartojau:
Jėzau, aš myliu Tave!
5. „Jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 5). Šie Jėzaus žodžiai irgi ištarti po prisikėlimo. Jie tinka ne tik mokiniams, bet ir mums. Šventąją Dvasią visi gavome per Krikštą. Jėzus nori, kad Ji liepsnotų mūsų širdyse, kad žinotume ir jaustume, kokia didelę dovaną turime. Jis nori, kad pasinertume į Ją ir vadovautumės Jos įkvėpimais. Prašykime Šventosios Dvasios pagalbos kiekvienoje gyvenimo situacijoje.
6. „Jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8). Tai pažadas mokiniams ir kiekvienam iš mūsų. Iš kur ta jėga, ta galybė? Tik iš Šventosios Dvasios. Be Jos mes nieko negalime padaryti. Sekminių sekvencijoje yra žodžiai: „Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas – atvira žaizda.“ Jėzus nori, kad taptume Jo liudytojais ir dalytumės savo tikėjimu su kitais.
7. „Eikite į visą pasaulį“ (Mk 16, 15). Kur Jis siunčia mus? Pirmiausia būti Jo liudytojais savo šeimose, darbovietėse, savo aplinkoje. Melsdamiesi dažnai klauskime Jėzaus: „Viešpatie, kur Tave turėčiau liudyti? Kur Tu mane siunti?“ Jis tikrai atsakys. Tikėkime ir pasitikėkime.
Vincas Kolyčius
